Kokybiškoje prieškario laikotarpio nuotraukoje užfiksuotas reikšmingas momentas – Valstybinės literatūros premijos (už 1939 m. pasirodžiusius kūrinius) įteikimo ceremonija Vilniaus universiteto Kolonų salėje 1940 m. Ši premija paskirta poetui Bernardui Brazdžioniui už poezijos rinkinį „Kunigaikščių miestas“. Prie mikrofono stovi rašytojas, aktorius, radijo diktorius Kazys Inčiūra, centre, už puošnaus antikvarinio stalo, sėdi Valstybinės premijos komisijos pirmininkas, naujasis Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška. Kairėje pusėje sėdi rašytojai Antanas Venclova, Juozas Paukštelis, rašytojas, spaudos darbuotojas, muziejininkas Bernardas Brazdžionis, prie kolonos stovi rašytojas, kultūros veikėjas Liudas Gira. Dešinėje sėdi Lietuvos slaptųjų tarnybų – žvalgybos ir kontržvalgybos – kūrėjas bei vadovas, vėliau – Finansų ministerijos departamento direktorius, Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės sūnus Mikalojus Lipčius (trečias iš dešinės ), rašytojas Petras Vaičiūnas ir kiti. Virš rektoriaus kabo Lietuvos herbas Vytis. Dar nenukabintas, dar kelis mėnesius Lietuva bus laisva prieš ilgametę okupaciją.
Svarbi pati premijų įteikimo vieta – Vilniaus universitetas, ką tik atgautoje istorinėje mūsų sostinėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietų kariuomenė užima Vilnių ir Rytų Lietuvą. 1939 m. spalio 10 d. sutartimi Sovietų Sąjunga brangia kaina grąžina Vilnių Lietuvai. Tų metų gruodžio 15 d. Lietuvos Seimo nutarimu atkuriamas lietuviškasis Vilniaus universitetas, pradėjęs veikti 1940 m. pradžioje. Į sostinę iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai su visais studentais (apie 1000 žmonių) ir profesūra. Rektoriumi išrenkamas kultūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška. Žymiausi to laiko VU profesoriai – rašytojai, literatūrologai Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, kalbininkai Pranas, Skardžius, Antanas Salys, kultūros istorikas, filosofas Levas Karsavinas, filosofas Vosylius Sezemanas, istorikai Augustinas Janulaitis, Ignas Jonynas ir kiti.
1940 m. birželį Sovietų Sąjunga aneksuoja Lietuvą. Prasidėjusios visos tautos kančios neaplenkia ir Vilniaus universiteto. Jis imamas perdirbti pagal sovietinių universitetų kurpalį. Uždaromos studentų organizacijos, politiniais motyvais atleidžiami keli profesoriai, prasideda represijos.
1941 m. okupavę Lietuvą naciai pradeda visaip varžyti universiteto veiklą ir 1943 m. jį uždaro.
1944 m. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, prasideda antroji sovietinė okupacija. VU pertvarkomas į standartinę sovietinę aukštąją mokyklą. Baigiantis karui, pabūgę 1940–1941 m. represijų, į Vakarus pasitraukia daug dėstytojų: profesoriai Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, V. Krėvė-Mickevičius, A. Salys, P. Skardžius. Likusioji akademinė inteligentija patiria sunkų dvasinį ir fizinį terorą, represijas. Tremtyje miršta L. Karsavinas, A. V. Juraitis, M. Lipčius... Kiti prisitaiko prie sovietinė sistemos ir darbuojasi jos struktūrose (A. Venclova paskiriamas Lietuvos SSR švietimo komisaru, L. Gira – jo pavaduotoju, abu važiuoja į Maskvą parvežti „Stalino saulės“).
Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė