Rašytojas ir diplomatas Ignas Jurkūnas-Šeinius (1889–1959) priklauso dviejų šalių kultūroms: lietuviškajai ir skandinaviškajai. Dirbo Lietuvos pasiuntiniu Švedijoje, Danijoje, Suomijoje. 1917 m. vedė švedę Gertrudą Sydolf, užaugino sūnų Irvį, gerai išmoko švediškai, šia kalba taip pat ir rašė. 1940 m. rašytojas visam laikui išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Stokholme.

Jeigu Lietuvoje rašytojas labiausiai žinomas impresionistinėmis apysakomis ir romanu apie meilę „Kuprelis“, tai Švedijos skaitytojams imponuoja memuarinės publicistikos knygomis apie sovietų 1940 m. okupuotą Lietuvą ir antrąjį pasaulinį karą. MLLM archyve saugoma Igno Šeiniaus knyga švedų kalba „Den röda floden stiger“ ( „Raudonasis tvanas“) su autoriaus sūnaus Irvio Šeiniaus autografu. Knyga, vaizduojanti sovietų Lietuvos okupaciją nuo 1939 m., Švedijoje susilaukė net trijų leidimų, taip pat buvo išleista danų ir suomių kalbomis. Lietuvių kalba pirmąkart pasirodė Niujorke 1953 m.  1942 m. Stokholme ir Helsinkyje išėjusią panašios tematikos knygą „ I väntan pä undret“ ( „Stebuklo belaukiant“) Ignas Šeinius jau pavadina romanu. Šios dvi knygos taip buvo gerai perkamos, kad rašytojas, kaip jis pats prisipažino,  galėjo iš tų pajamų pragyventi visus metus.

Lietuvos skaitytojai su I. Šeiniaus memuarine proza galėjo susipažinti tik atgavus nepriklausomybę, ši rašytojo kūryba sovietmečiu Lietuvoje nebuvo verčiama į lietuvių kalbą. Tik 1990 m. „Vagos“ leidykla kukliai išleido „Raudonąjį tvaną“. Stepas Zobarskas įvade rašo: „Vos spėjęs atsikvėpti, Šeinius vėl griebiasi savo ginklo – plunksnos ir per šešias savaites parašo „Raudonąjį tvaną“, kuris sukelia švedų spaudos ir skaitytojų nepaprastą susidomėjimą. Kultūrinės ir politinės švedų organizacijos kviečia jį su paskaitom apie Lietuvą, laikraščiai skelbia su juo padarytus pasikalbėjimus; jis skaito keletą paskaitų Upsalos universitete, daro pranešimą švedų parlamente, kalba teologijos studentams. 1941 metais „Raudonasis tvanas“ pasirodo danų, o po metų – ir suomių kalba. Maža to, Suomijos vyriausybės pakviestas, autorius važinėja su paskaitomis po visą Suomiją, kur, pasak suomių propagandos ministerio, „Šeiniaus veikalas čia, Šiaurės Europoje, turėjo ne mažiau reikšmės kaip visa armija kariuomenės“.

Rašė I. Šeinius apie ką tik Lietuvoje praūžusius įvykius, kuriuos pats matė ir puikiai suprato.

„Spalio 29-oji 1939 metais. /.../ Per šešias okupacijos savaites bolševikai iš Vilniaus išsivežė daugiau kaip 800 žmonių. Suiminėjo ir vežė ne tik kapitalistinius pramoninkus, profesorius, valdininkus, laikraštininkus, bet taip pat ir darbininkų vadus, ir paprastus amatininkus. Nors ir visai politika nesidominčius, bet kuriuos vis tiek galima buvo įtarti, kad jie turi žmonėms didesnės įtakos, bolševikų akimis žiūrint, – nepageidaujamos.“ ( Ignas Šeinius. Raudonasis tvanas. Memuarinė proza. Vilnius: „Vagos“ leidykla, 1990.)

Prof. Sigutė Radzevičienė, tyrinėjusi švediškąjį I. Šeiniaus laikotarpį, išvadose („Prasminiai monografijos koncentrai“) rašo: „Igno Šeiniaus švediškoji kūryba, gausumu gerokai pralenkusi lietuviškąją, iš tiesų yra inovatyvus dvikultūris literatūros fenomenas. Jo unikalumą patvirtina ir tas faktas, kad Ignas Jurkunas Sheynius, nors ir netituluojamas kaip Lietuvoje – klasiku, bet švedų literatūros istorijoje – ne paraščių figūra. Minėtas ir minimas literatūros istorijoje ir enciklopedijose.“ (Sigutė Radzevičienė. Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje. Vilnius: „Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011).

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė