Prozininkės, žymiausios Klaipėdos krašto rašytojos, autobiografinių romanų ir apysakų kūrėjos Ievos Simonaitytės (1897–1978) fonde aptinkame išraiškingą jos portretą, psichologiškai įtaigiai nutapytą dailininko Edmundo Žiauberio. Matome susikaupusį, mąslų, kiek griežtoką rašytojos veidą, pro kampuotų akinių stiklus žvelgiančias primerktas, tačiau skvarbias akis, kukliai sušukuotus žilus plaukus. Apatiniame kairiajame kampe dailininkas juodu pieštuku užrašęs: „LTSR liaudies rašytoja Ieva Simonaitytė. Edm. Žiauberis. 1976.XI.05.“ Kitoje pusėje: „Rašytoja I. Simonaitytė. Aliejinė pastelė /iš natūros/. 1976 m.“
Lietuvių dailininkas, grafikas, spaudos darbuotojas, nusipelnęs meno veikėjas Edmundas Žiauberis (1932–1985) iliustravo daugiau kaip 80 knygų. Šimtai jo piešinių bei iliustracijų atspausdinti laikraščiuose ir žurnaluose. Ketindamas iliustruoti knygas, susipažindavo su pačiais autoriais, teiraudavosi jų nuomonės. Taip susibičiuliavo su daugeliu lietuvių literatūros klasikų: A. Vienuoliu-Žukausku, P. Širviu, V. Petkevičiumi ir kitais. Ilgametė draugystė jį siejo ir su mūsų literatūros klasike I. Simonaityte. Dailininkas kelis kartus piešė rašytojos portretą, piešė tol, kol abu buvo patenkinti rezultatu. „Jos paragintas, E. Žiauberis detaliai domėjosi Mažosios Lietuvos praeitimi, Pamario kraštu ir ilgus metus dirbo prie tikrai didžiulio ir kapitalinio darbo – Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“ reprezentacinio leidinio iliustracijų. Taip gimė 37 grafikos darbai, kurie papuošė šią nepamirštamą Klaipėdos krašto rašytojos epopėją.“ („Jautriai mylėjęs Kražius ir Kelmę (apie dail. E. Žiauberį). Sudarė I. Stankienė. 2002). Jis iš natūros nupiešė ir P. Širvio portretą, kurį saugojo kaip relikviją (ant jo buvo pasirašęs pats poetas).
Apie savo kūrybą autorius jubiliejiniame penkiasdešimtmečio interviu pasakoja: „Džiaugsmą turiu – tokio dar gyvenime nesu turėjęs: „Vaga“ patikėjo man iliustracijas „Dievų miškui“. Dieve mano, tai džiaugsmas. Darysiu ne iliustracijas, kursiu paveikslus – 10 ar 15 paveikslų. Nebus jokio buitiškumo, tik simboliai...“ Paklaustas, ar tai vienintelis jo džiaugsmas, dailininkas atsakė: „Tiesą sakant – trečias! Pirmas buvo prieš porą metų, kai į Tretjakovo galeriją pateko mano kartono raižinys „Pirčiupių tragedija“. Jau tada galvojau apie „Dievų mišką“. Dabar supratau: tai ir buvo ištaka!“ Paklaustas, koks antrasis džiaugsmas, atsakė: „Antras? Su tuo juk jau ausis būsiu išūžęs: I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“.
Portretą ir iliustracijas muziejus įsigijo iš paties autoriaus 1979 m. ir 1983 m.
Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė