Ieva Simonaitytė (1897–1978) – viena žymiausių ir įdomiausių Klaipėdos krašto rašytojų, amžininkų poetiškai vadinama paskutiniąja Mažosios Lietuvos metraštininke. Tačiau jos gyvenimo kelias nebuvo tiesus ir lygus.
Kaip nutiko, kad bemokslė Vanagų kaimo siuvėja, benamė mergaitė, išvaryta patėvio, stumdoma giminių nuo savęs kaip nereikalinga našta, tapo įžymia lietuvių rašytoja ir visiems laikams, anot O. Pajedaitės, įžengė į rašytojų atminimo Olimpą? Į šį klausimą gali padėti atsakyti įdėmesnis tyrinėtojo žvilgsnis, nukreiptas į ankstyvąją rašytojos kūrybą.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas unikalus eksponatas, gautas 1982 m., – I. Simonaitytės apsakymo „Vilkas“ mašinraštis, su jos autografu dešiniajame pirmojo lapo kampe. Rašomąja mašinėle surinktas ant penkių vokiškų blankų, kuriuos rašytoja naudojo kaip rašomąją medžiagą dar seimelio raštinės laikais. Ši menka smulkmena išduoda rašytojos būdo savybes, pastebėtas ir amžininkų, – taupumą, šykštumą...
Apsakymas „Vilkas“ persmelktas stačiokiško humoro, pvz.: pirštas blūdlaižis (smilius); vokiškų posakių, svetimžodžių, kaip cuktūžininkas (kalinys); ironijos, pvz.: raštinėje tiek dūmų, kad imk ir kirvį į juos pakabink; liaudies išminties, pvz.: jaunas gali mirti, senas turi mirti, susiformavusio iš savo regiono aplinkos pajautimo, atminty įstrigusių lietuvninkų gyvenimo detalių.
Šis autorės kūrinys iki šiol nėra įtrauktas į jos „Raštus“ (1956–2003). Tačiau literatūrologas Domas Kaunas, knygų apie I. Simonaitytę autorius, registravęs visas jos publikacijas (kronikines žinutes, prozą ir poeziją) nuo 1919 m. Mažosios Lietuvos spaudoje, aptiko būtent šį apsakymą, išspausdintą „Mažosios Lietuvos kalendoriuje 1937 metams“ (Klaipėda: Rytas, [1936], p. 49-52).
Šio kūrinio ypatingą svarbą ir reikšmę autorei išduoda keli faktoriai. Tekstas išmargintas įvairiomis rašymo priemonėmis – pilku ir rausvu pieštuku, juodu ir raudonu tušinuku. Galima daryti prielaidą, kad prie šio kūrinio autorė ne kartą grįžo, kritišku žvilgsniu vertino, braukė, taisė, redagavo, norėjo tobuliausio ir geriausio varianto, mat nuolat jautė kritikų spaudimą, gėdijosi esanti bemokslė. Taip pat stambiu šriftu, skubria rašysena padarytas prierašas pirmo lapo kairiojoje paraštėje – „Dėl dievo nenumesti!!!“ Žodis nenumesti du kartus pabrauktas raudonu tušinuku. Galima įskaityti ir pilku pieštuku padaryta antrąjį prierašą – „ištrauka iš naujojo romano“. Kokį romaną rašytoja buvo atsidėjusi rašyti, išliks paslaptis... Tik viena aišku, vėlesniuose pasirodžiusiuose romanuose, šio teksto nerasime. Gal paskutiniaisiais gyvenimo metais nebenorėta jo tęsti, o gal – nespėta...
Simonaitytė literatūrinį kelią pradėjo rašinėdama įvairaus pobūdžio žinutes, straipsnelius, eilėraščius į to meto Mažosios Lietuvos spaudą. Vyravo gotiškas šriftas, daiktavardžiai buvo rašomi didžiosiomis raidėmis pagal vokiečių gramatikos principus. Vėliau autorė autobiografinėje knygoje „Nebaigta knyga“ (1965) rašys, kad jautė, jog poezija – ne jos žanras, ne jos kelias... Kritikų buvo peikiama: eilėraščiai – prasti, apsakymai – nuobodūs. O „Lietuvos keleivio“ redakcija pareiškė: nemoki rašyti. Pasak profesoriaus Vytauto Kubiliaus, poezija reikalavo įsiklausyti į atskirą žodį ir garsą, o tai buvo svetima jos kūrybos instinktui, ateinančiam iš vokiškų giesmių, o ne lietuviškų sutartinių, liaudies dainų tradicijos.
1924 metais pradeda romaną apie Mažosios Lietuvos likimą, jį rašė 10 metų. Solidžios apimties kūrinys, pavadintas „Aukštujų Šimonių likimas“, išspausdintas 1935 m. gruodžio 16 d. iškart sulaukė milžiniškos sėkmės, išleistas tuo metu dideliu 3000 egzempliorių tiražu. 1936 m. Kauno valstybiniame teatre autorei buvo įteikta pirmoji Lietuvos valstybinė premija. Nuo 1936 m. rašytoja tik kūrė ir gydėsi, mat nuo vaikystės sirgo kaulų liga, sunkiai vaikščiojo. Viena po kitos pasirodė jos knygos: „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939), „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953) ir kt. Kaip pastebi V. Kubilius, iki I. Simonaitytės žiojėjo tarsi kokia spraga ar tuštuma, kalbant apie lietuvių literatūrą, tačiau, pasak Juozo Baltušio, artimai bendravusio su rašytoja: Būtent jos kūrybos dėka nebeliko properšų, atėjo mūsų literatūros pilnatis, apimanti jau visą Lietuvą, visus jos kampelius ir visus žmones.
Parengė muziejininkė Kristina Dambrauskaitė