Šie žodžiai įrašyti vieno iš žymiausių poetų estetų Henriko Radausko (1910–1970) eilėraštyje „Vazė“, paskelbtame jo paskutiniame rinkinyje „Žaibai ir vėjai“ (Čikaga, 1965). Neatsitiktinai „Įdomaus eksponato“ skiltyje primename poetą: balandžio 23-ąją kalendorius ženklina jo 115-ąsias gimimo ir 90 metų nuo jo pirmojo poezijos rinkinio „Fontanas“ (Kaunas, 1935) pasirodymo. Tai oficialios laiko ribos, nurodančios jo kūrybos tarpsnį, tačiau pirmąjį eilėraštį H. Radauskas paskelbė 1929 metais žurnale „Jaunoji Lietuva“, nurodydamas 1928-uosius kaip parašymo metus. Eilėraščius kūrė iki pat mirties, kurie jo artimų draugų Alfonso Nykos-Niliūno ir Jurgio Blekaičio buvo įtraukti į pomirtinę knygą: „Eilėraščiai“ (Čikaga, 1978).

Pastarųjų dėka išsaugotas ir į mano rankas perduotas beveik visas poeto kūrybinis palikimas, kurio didesnė dalis jau yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM) ir pristatoma ekspozicijoje „Literatūra keičia“. Tarp vertingos dokumentinės, vaizdinės, rankraštinės medžiagos yra ir jo įsigyti įstabūs meno kūriniai: kokliai, skulptūrėlės, plokštelės ir grakšti vaza, kuri aprašyta eilėraštyje „Vazė“. Ekspozicijoje galite išvysti archyvinę medžiagą ir keletą meno kūrinių: vazą ir keramikinėje plokštėje sukurtą paveikslą, prilaikomą grakščiais metaliniais laikikliais (prie šių meno objektų poetas ne kartą nusifotografavęs).

1944-asiais pasitraukęs iš Lietuvos H. Radauskas su žmona Vera gyveno Vokietijoje, o 1950 m. atsidūrė Amerikoje. Teko imtis sunkių fizinių darbų: fabrikuose, krautuvių sandėliuose, kol pagaliau, gavo darbą Library of Congress (Kongreso bibliotekoje) Vašingtone. Darbas šioje šventovėje tapo nepakartojama likimo dovana. Priimtas pagal sutartį, vykdė įvairius jam paskirtus projektus – vienas jų truko trejus metus Europoje. Išvykę abu su žmona Vera Sotnikovaite gyveno Vysbadene, tačiau turėjo plačias galimybes keliauti po Europą. Ne kartą lankėsi Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kt. Atlikęs jam pavestus darbus, keliaudavo po muziejus, lankė filharmonijas, koncertus, teatrus, skaitė knygas, o savaitgaliais leisdavosi į keliones po įvairius miestus. Tai buvo jo tikrasis spalvingas gyvenimas. Poetas troško pamatyti, pajusti ir pasidžiaugti Vakarų Europos sukauptais kultūros turtais.

Reikia pastebėti, kad ir Radausko poezijoje susikerta realaus ir sukurto gyvenimo keliai. Realusis poeto gyvenimas – tai išorinis pasaulis, susietas su daile, muzika, literatūra, apskritai – menu, tapusiu jam kūrybos įkvėpimo šaltiniu ir jo gyvenimo Pasaka įprastoje kasdienybėje. Antroji jo kūrybos mūza – Gamta, jos įstabus grožis tiek realiame gyvenime, tiek ir mylimų impresionistų ar garsių flamandų paveiksluose. Nuo jaunystės Radauskas žavėjosi Italija, o apsilankęs joje siekė pavaizduoti savo kūryboje tuos puošnius interjerus, dekoratyvias architektūros formas, jo pamatytų skulptūrų ir tapybos kūrinių didybę.

Buvom autobusu nuvažiavę į Lorelę (Heil Heine), iš kur busu apie 80 km., nepaprasto gražumo vietovė, – kalnai, slėniai, miškai ir upeliai; kalnai pilni vynuogynų ir pilių, kurie autobusu važiuojant pagal skardžius, lipa stačiai į dangų. Betgi gražiausias vaizdas nuo pačios Lorelė – apačioj teka Reinas, reginys nepaprastas į dešinę ir į kairę, o tolumoj iš abiejų pusių vaizdą uždaro pamišusios uolos, lipančios viena ant kitos. Buvom dar du kartus Frankfurte, kur matėm rekonstruotą Goethes namą (bombos jį sudarkė, bet gerai atstatytas). Laimei visi baldai, paveikslai, indai buvo suslėpti. Nuostabūs didžiuliai stovintys laikrodžiai muša be galo melodingu balsu, – Mozarto ir Haidno amžininkai. <...> Kitą kartą specialiai nuvažiavom į muziejų – Stadelches Institut, kuris turi puikius Renoirus, Degas, Cezanne‘us, Monet, Beckmannus, Corintus, iš senųjų Boticceli, Vermeero „Astronomą“, daug kitų olandų ir flamandų. (Henriko Radausko laiškas Jurgiui Blekaičiui, 1960 m.)

Apsilankęs Paryžiuje prisiminė savo pirmą kelionę į menų sostinę:
Paryžiuj turėjom goodtime’ą, išbuvom apie 5 dienas. Dėl laiko stokos Louvre’e tebuvom sykį, matėm visus pažįstamus: Moną Lizą, Tizianus ir kt. Italus didžiojoje galerijoj ir milžinišką salę su keliolika puikiausių Rubensų – Marijos Mediči istoriją. <...> Jeu de Paume turi didžiulį impresionistų rinkinį, - yra net Renoiro ir Gauguino paletės, daug puikiausių Renoirų, Cezanne’ų, Degas ir Sisley’ų, kuriuos 1939 m. mačiau Louvre. <...> Paryžius iš esmės nepasikeitęs: tos pačios kavinės su apsėstom kėdėm šaligatviuose, daug turistų, tie patys pajuodę, puikūs milžinai – Notre Dame and Co, pragariškai beldžias, bet baisiai naudingas metro, begalė knygynų, prekiaujančių vien meno knygom, daugybė galerijų ir ėdimo ir gėrimo šventyklų, kurias gali sukurti tik sensuali ir civilizuota tauta – Kasiulio butas tikras muziejus, pilnas pranc. ir  orientalistinių meno dalykų, ir žinoma jo paties darbų. Gavau iš jo 3 litografijas – tikras džiaugsmas akims- šviesūs ir ryškūs tonai greta tamsių ir solidžių. (Iš H. Radausko laiško J. Bleikaičiui, 1960 m.)

Paskutinėje knygoje „Žaibai ir vėjai“ virtuoziškai „tapoma“ metaforomis, kurios nusako Italijos miestų trapumą ir grakštumą, leidžia „pajusti“ ten tvyrančio oro gaivą: kvepia apelsinais ir citrinomis. Jį kerėjo Botičelis, Rafaelis, Mikelandželas. Tačiau ne vien italų menininkai džiugino jo akį. Mano favoritas – Rubensas, – rašė jis laiške Blekaičiui. Žavėjo ir El Grekas, Briugelis, Van Gogas, Gogenas, Dega, Monė, Rembrantas ir kiti. Todėl neatsitiktinai jo kūryboje yra eilėraščių, gimusių dailininkų kūrinių įtakoje: „Pilka diena“, „Degas“, „Denis“, „Madona su kūdikiu“ ir kt.

Poetinėje drobėje liejasi spalvos – keri geltona, aukso, sidabro, žalia, o ypač valiūkiška, viską nustelbianti violetinė: Ir pamatėm liepsnojančią šaką / Ir virš jos – violetinį lietų / O nakčia, kai padangė sutemo, / Mes pradėjome liepsną raškyti / Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti. (Eilėraštis „Deganti šaka“).

Spalvų pasaulis persimaino: nuo griežtų iki laisvų ir pastelinių. Žydra spalva, dominuojanti simbolizme ir romantizme, įsilieja ir jo kūryboje. Dažnai naudoja metaforą „mėlynos gėlės“. Spalvos išryškinamos per daiktų faktūrą: brangakmeniai – ametistai, perlai, deimantai, safyrai; taurieji metalai – auksas, sidabras, varis, juodas ir baltas marmuras, dramblio kaulas: Naktis prabilo debesio balsu, / Ir lyra kaip sirena uždainavo: Ruduo ateina oru ir žeme, / Rubinų ir topazų sūkuriai / Užkloja tyliai miegantį, kuris / Laimingas guli, nugalėjęs Laiką. (Eilėraštis „Po rudens medžiu“).

Kaip kontrastas džiugiai spalvinei gamai – pilka, juoda, „aklos akys“. Neatsitiktinai jo eilėraščiuose naudojamas įvaizdis „neregio akys“, „aklos akys“ – šviesa priešpastatoma tamsai. Dar daugiau, aklumą jis sieja su jėgų netekimu, senatvės atėjimu, gyvenimo saulėlydžiu, mirtimi: Aš ieškau šypsančios mirties. / Kas rojun kelią man nuties, /Ateiti laimei įsakys, / Užmerks nustebusias akis? (Eilėraštis „Saulėlydis“).

Žvelgdamas į meno objektus jis sukuria savo mitą, legendą, pasaką. Taip eilėraštyje „Vazė“ elegantiškai aprašo grakštų kūrinį:

Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų, kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais. / Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės – įtūžusių kūnų kilpas, ir demonai – pragariškus dantis.  /Perlui dingus suktame kaip kriauklė raudonam debesy, drakonų pyktis virsta liepsnom, lekiančiom pagal ritmą tolimų jūros bangų. / Įrašai: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus. Nesuskaitomi turtai ir amžinas pavasaris. Padaryta Senovinio Mėnulio Paviljone, didžiojo Čingo dinastijoj, viešpataujant imperatoriui K'anghsi.

Radausko sukurtas poetinis pasaulis yra paradoksalus ir kontrastingas, fragmentiškas ir barokiškai puošnus. A. Nyka-Niliūnas aptardamas poeto kūrybinį lauką rašė: Akcentas meniškai apipavidalintiems vaizdams, t. y. eilėraščio medžiaginiam principui, Radauskui teikia užsidariusio esteto veidą, ypač tarp lietuvių poetų, kurie paprastai parodo kūrinio šaknis emocijoje ar kiek toliau eilėraštį pastumia atviro minties išsakymo pusėn. Hermetišką įspūdį stiprina ir tai, kad Radauskas stovi toli nuo gyvenamojo laiko. Karas, okupacija, tremtis – visa paskutiniųjų trisdešimties metų istorija jo kūryboje tik retai ir tik vienu kitu žodžiu primenama. <...> Jis giliai įsiklauso į laiko dvasią, savo vaizduote jai atsiveria, stipriai jaučia modernios, nupoetintos civilizacijos plieninį pulsą.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė, 2025 m.