Minime lietuvių prozininko, poeto, vertėjo, politinio veikėjo Kazio Borutos (1905–1965) gimimo metines. Rašytojas – „jaunystėje triukšmingas kairysis, vėliau savo pažiūras keitė, bet išliko principingas antikonformistas, nusistatęs prieš bet kokią priespaudą ir diktatūrą. Gaivališka asmenybė, vidaus laisvės gynėjas, neprisitaikymo simbolis. Kūrybai taip pat būdinga laisvo žmogaus idealas, iššūkis inertiškai, bedvasei aplinkai, naujų tiesų ieškojimas, platūs užmojai“ (Dalia Striogaitė, „Kazys Boruta“: Lietuvių literatūros enciklopedija, Vaga, 2001). Rašytojas „iš prigimties buvo apdovanotas ypatinga dvasine energija, gaivališku temperamentu, turėjo daug sprogstamosios galios“ (D. Striogaitė), jis niekada nesitaikstė su totalitarinių režimų reikalavimais – už tai kiekvienos valdžios buvo persekiojamas ir ne kartą kalinamas.
Gausiame rašytojo rinkinyje, vertingų tarpukario nuotraukų pluošte, aptinkame puikios kokybės fotoateljė darytą nuotrauką, K. Borutos vadintą „sutuoktuvių liudijimu“, kurioje įsiamžinusi dviejų jaunų idealistų revoliucionierių pora: būsimasis įžymusis rašytojas Kazys Boruta ir jo žmona, ištikima draugė ir bendražygė Ona Kazanskaitė-Borutienė. Kitoje pusėje juodu rašalu įrašyta: „Atminčiai Jums, tėveliai. 1927.05.18. Viena. Ona ir Kazys Boruta.“
K. Boruta autobiografinę knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ apie žmoną ir savo kovingą jaunystę parašė kalėdamas Rasų lageryje 1947–1949 m. (išleista 1999), norėdamas dukrai Eglei papasakoti apie anksti mirusią jos motiną. Rašytojas su Ona Kazanskaite (1893–1941) susipažino 1924 m., kuomet jai eseriškas sambūris pavedė darbuotis su aušrininkais ir užmegzti bei palaikyti kontaktą „su dideliu nenuorama, poetu ir fantastu, pas kurį kasdien dešimt naujų projektų ir nei vienas neįvykdomas, amžinai besiblaškančiu ir dar neapsisprendusiu, bet būtinai reikalingu, kad neatitrūktų nuo sąjūdžio.“ Vėliau K. Boruta apie jų pažintį rašys: „atėjo rimta moteris, su plačia skrybėle, balta bliuzele ir mėlynu kaklaryšiu, nusišypsojo ir tarė: „Būsime draugai“ <...>. „Aš su nuostaba pažiūrėjau į ją, ir ji man priminė XIX šimtmečio rusų revoliucionierius – pasiryžėlius ir svajotojus, aukojančius savo gyvenimą dėl ateities gražios pasakos.“ Tai buvo Ona Kazanskaitė, socialistė revoliucionierė, gabenusi iš Klaipėdos slaptus atsišaukimus.
„Draugė Ona priprato visais mumis rūpintis kaip vyresnioji sesuo. Susigyvenome mes kaip viena šeima. Ir net juokėmės – kokia mes čia sąjunga, kada visi aplink įsimylėję. Tai buvo iš tikrųjų svaiginanti jaunystė su jos gražiausiu polėkiu – draugyste, o mes vaizdavomės esą dievai žino kokiais revoliucionieriais, pasiryžusiais pertvarkyti visą pasaulį.
Pavasarį mes gyvenome studentiška komuna Žaliakalnio pašlaitėje, už Meno mokyklos, Trumpojoje gatvėj. Pro langus buvo matyti Nemuno ir Neries santaka. Be to gražaus vaizdo, nieko gero nebuvo mūsų komunoje. Jei ne Onos nuolatinis rūpestis, vargu ar ilgai mes ten būtume išgyvenę. Beveik kasdien, pavakariais po darbo ji užeidavo pas mus pasižiūrėti ir aptvarkyti. O tvarkyti visada būdavo ką laisvų individualistų komunoje. Ir mes pripratome prie Onos kaip prie savo komunos nario. Ir mes iš karto smagiau pasijusdavome, kai išgirsdavome per kiemą atskubant jos tvirtus žingsnius ir linksmą balsą. Su jos atvykimu lyg šviesiau pasidarydavo, ir neramu, jei kartais ji neateidavo. Tarsi pavasarį atnešdavo ji į mūsų niūrias palėpes. Bet ir jos žingsniuose, ir balse, ir juoke, ir žvilgsnyje susimaišė prisirišimas, draugystė ir meilė. Kartais ir neaiškus nerimas šmėkšteldavo, kurį tuojau nustelbdavo iš pat širdies gelmių kilusi džiaugsmo banga. Tokia stipri ir gaivališka, kad visą pasaulį apkabintum ir sušuktum iš laimės:
– Koks gražus pasaulis, ir kaip gera gyventi!
Bet drąsuolė Ona pati pirmoji nusigando savo širdies balso. Pati sau bijojo prisipažinti, kad ją traukia tas jaunas nenuorama poetas, kuris amžinai blaškosi, be to, dar pagirioja savo nelaiminga meile. Tarsi savo nerimu jis būtų ir ją, tokią ramią ir tvirtą, nepagydomai užkrėtęs ir ji nežinotų ką daryti.“
„Viktorija Daujotytė pažymėjo, jog Onos ir Kazio Borutų pažintis turi feministiniam diskursui svarbią intrigą: „pas jauną vyriškį ateina moteris, kuri pristatoma kaip rimta, aprangoje turinti vyriškų detalių ir pasiūlanti lygiavertę draugystę. Pristatomas kitas moters ir vyro santykių modelis, išreiškiantis ir opozicines politines laikysenas, ir tarpusavio įsipareigojimus. Ona Kazanskaitė ima ryškėti kaip revoliucionierė idealistė, savarankiška, savaip rūsti moteris, kontrastinga įprastam lietuvės vaizdiniui.“ Todėl nieko keisto, jog K. Boruta dukrai rašytoje knygoje apie Oną Borutienę ją visų pirma pristato savo draugu, o tik po to žmona. Galų gale, revoliucionieriams meilės jausmai nebuvo tokie svarbūs kaip draugystė ir pareiga. Kazio Borutos ir Onos Kazanskaitės požiūris į vedybas buvo neigiamas, o savo santykius įsimylėjėliai „įteisino“ drauge nusifotografuodami ateljė, nes jie nemanė, „kad vyrui su žmona reikia gyventi drauge, viename bute bendru gyvenimu. Tai [jiems] atrodė miesčioniška ir neįdomu.“ Pora nepripažino „nei bažnytinių, nei civilinių jungtuvių. Manė[me], kad tai dviejų žmonių apsisprendimo reikalas, į kurį niekas neturi teisės kištis“ (Ugnė Marija Andrijauskaitė, Emancipacija per revoliuciją: radikaliai kitokios Lietuvos moterų istorijos). Maištininkai vis dėlto susituokė po kelių metų, kai prireikė leidimo kartu apsigyventi Rygoje.
 
Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdyto perversmo socialistai revoliucionieriai maksimalistai, o su jais ir Ona bei Kazys, planavo surengti sukilimą ir nuversti autoritarinę šalies valdžią, kuri visiškai neatitiko eseriškų laisvos Lietuvos vizijų. Perversmas neįvyko, o 1933 m. revoliucionierių korespondencija pateko į valstybės saugumo rankas, dėl ko visi buvo teisiami. Tuo metu Ona Kazanskaitė-Borutienė laukėsi ir į kalėjimą buvo pasodinta nėščia. Kazio Borutos tėvas pasirūpino užstatu, už kurį ji buvo paleista, o vėliau – išteisinta. Kaziui Borutai paskirta 4 metų bausmė.
„Ona su dukrele gyvena kažkur Žaliam Kalne šaltoje palėpėje kaip grabas. Naktį vynioja dukrelę visais skarmalais, kad nesušaltų. Dieną, palikusi mergaitės priežiūroje, bėga į darbą, iš darbo – prie kalėjimo. Ir jos visas gyvenimas sukasi apie kalėjimą. Kiekviena smulkmena, baisiai padidinta, patekus iš kalėjimo į laisvę jaudina ir erzina. Du kartus per savaitę lūkuriuoja su siuntinėliais prie kalėjimo vartų. Šąla, vargsta, nervinasi. Tiktai moterys ir gali būti tokios kilniadvasės ir ištvermingos. Ir Ona niekada neužmiršta savo siuntinuko. Stebiuosi, kada ir suspėja. Kalėjime kartais daug lengviau negu laisvėje. Todėl ir rašiau eilėraštyje: „Gyvenimas sunkesnis neg kalėjimas…“
1935 m. K. Boruta Rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas. Po pastarojo teismo jų šeima aktyviai revoliucinėje veikloje nebedalyvavo, tačiau, prasidėjus II pasauliniam karui ir Lietuvoje šeimininkaujant naciams, Borutos prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Ona Kazanskaitė mirė karo metu dėl įsisenėjusios ligos.
Nuotrauką muziejus gavo iš O. Kazanskienės 1983 m.
 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė