„Sekmadienį, birželio 28 d., 12 val., Muziejaus gt. 5, tuose pačiuose namuose ir bute, kur dirbo ir gyveno mūsų didysis tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis, buvo atidarytas muziejus“,– šią informaciją 1936 metų birželio 30-ąją išspausdino „Lietuvos aidas“. Praėjus ketveriems metams nuo Maironio mirties, duris atvėrė šio garsaus poeto muziejus – trys memorialiniai kambariai. Muziejaus kūrėjai buvo Tautosakos archyvo komisijos vadovas dr. Jonas Balys, M. K. Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė, Maironio testamento vykdytojas kanauninkas Pranas Penkauskas ir Maironio sesuo Marcelė Mačiulytė, gyvenusi brolio namuose ir išsaugojusi visą palikimą. Toje pačioje informacijoje buvo rašoma: „Muziejaus kambariuose baldai, paveikslai ir kiti daiktai palikti tokioje pat tvarkoje, kokioje juos laikė pats Maironis tuose kambariuose gyvendamas“.

Kultūros šventove nuo pirmų dienų domėjosi kauniečiai, kiek vėliau – ir kitų miestų gyventojai. Visi džiaugėsi naująja kultūros erdve. Tuomet net įsivaizduoti nebuvo galima, kiek iššūkių muziejaus laukia ateityje.

1940-ųjų kovo 1-ąją, prieš pat sovietų okupaciją, muziejaus vadovu paskiriamas poetas Bernardas Brazdžionis. Tų pačių metų gruodžio 16 d. muziejaus pastatas buvo nacionalizuotas, bet muziejaus iš patalpų neiškėlė, vadovo nepakeitė. Laikotarpis iki sekančios, vokiečių okupacijos nebuvo ilgas, didelių nuostolių Maironio namai nepatyrė.

Daugiau grėsmių iškilo karo metais. 1942 m. sausio 27 d. Lietuvos mokslo akademijos įstaigos gavo vokiečių valdžios kuruojamos Švietimo valdybos potvarkį Nr. 1608 iš įstaigų bibliotekų pašalinti dalį knygų: žydų autorių bet kada išleistus kūrinius, taip pat visus P. Cvirkos, L. Giros, K. Korsako (Radvilos), S. Nėries, J. Paleckio, J. Šimkaus, A. Venclovos, daugumą knygų, išleistų Lietuvoje tarybiniais metais, išskyrus sąraše nurodytas 29 pavadinimų knygas.

Vartant pirmąją Muziejaus lankytojų registracijos knygą matyti, kad karo metais muziejus buvo lankomas, ypač daug lankytojų registruota 1942 metais: dažniausiai – Kauno gyventojai, bet atvykdavo ir iš Šėtos, Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių,  Marijampolės, Ukmergės, Vilniaus... Muziejus atviras ir 1943-aisiais metais, tačiau lankomas retai. Paskutinis lankytojo registracijos įrašas – 1944 metų birželio 25 dieną... Artėjant okupacinei Raudonajai armijai, liepos pradžioje Brazdžionių šeima pasitraukė į Vakarus. Muziejus pusmečiui liko be vadovo.

Pirmosios muziejaus lankytojų knygos pabaigoje – Stepono Lipniaus įrašas: „1944.XII.1 atvykau paskirtas sekretoriauti muziejuje ir pradėjau tvarkyti muziejų, kur viskas buvo išmėtyta, sutrypta <...>“. Sekretorius ėmėsi tvarkyti patalpas, rūpinosi muziejaus funkcionavimu, darbo sąlygomis.

Sekančių, 1945-ųjų gruodžio 20 d. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos vadovybė muziejaus vedėju paskiria rašytoją, vertėją, pedagogą, įvairių sričių vadovėlių autorių Antaną Busilą, kuris vadovavo muziejui iki savo mirties, t. y. 1951-ųjų.

Nusprendus atidaryti lietuvių literatūros ekspoziciją, imta rengti ekspozicinius planus ir eksponatų sąrašus. Išlikęs ekspozicinis planas – platus, sumanyta gana išsamiai eksponuoti literatūrą nuo 1547 m., t. y. nuo Mažvydo Katekizmo iki pokario metų. Šiandieną lengvai šokiruoja ideologizuotos ekspozicijos temos: Tarybiniai rusų rašytojai lietuvių kalba; Lenino – Stalino raštai; Komunistų revoliucinė spauda iki 1940 m. ir kt. Tačiau kitaip ir negalėjo būti. Laikmetis buvo sudėtingas, vyravo Stalino asmenybės kulto nuostatos, kultūros įstaigos buvo įvairių cenzorių ir tikrintojų gniaužtuose.

Muziejaus veiklos archyve saugomi ekspoziciniai planai išmarginti prierašais, papildymais, pastabomis. Galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą, kokį valdininkų spaudimą teko patirti muziejaus darbuotojams. Direktorius A. Busilas vieną po kito vykdo ir kitus Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto direktoriaus K. Korsako pavedimus: gamina nurodytus užrašų, lozungų ekspozicijai tekstus, rūpinasi darbuotojų politiniu lavinimu. O kur dar daugybės draudžiamų knygų perdavimas Util-Sąjungai.

1950 m. vasario 10 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas pasirašo įsakymą, kuriuo Literatūrinio Maironio muziejaus ekspozicijos atidarymas numatomas vasario 25 d.  Vėliau, dėl techninių kliūčių, terminas nukeliamas dar vienam mėnesiui.

1950 m. kovo 26 d. muziejus atveriamas visuomenei. Nors Maironio didžiosios svetainės pagrindinę sieną „puošė“ Lenino bareljefas, nors ekspozicijoje gausu sovietinių veikėjų citatų, Maironio namus ir naująją ekspoziciją iki metų pabaigos muziejų aplankė 3112 lankytojai. Žinoma, Maironio baldai, paveikslai jau nebeliko tose vietose, kaip tautos patriarchui gyvam esant.

Lankytojų aktyvumas negalėjo likti nepastebėtas, todėl gana dažnais svečiais muziejuje buvo LTSR Glavlito Kauno Oblito cenzoriai, kurių akys užkliūdavo vis už naujų visuomenei „pavojingų“ eksponatų. Muziejaus veiklos archyvo 1951 m. byloje įsegti laiko paženklinti keturi Kauno Oblito cenzorių atliktų ekspozicijos tikrinimų aktai. 1951 m. kovo 27 d. cenzorius B. Landmanas nurodo, jog „išstatytuose eksponatuose reikia padaryti šiuos pakeitimus: a) Pašalinti knygas bei rankraščius „Raseinių Magdė“ ir „Mūsų vargai“. b) Pašalinti iškabėlę „Prelatas Maironis-Mačiulis“. c) Išimti iš vitrinos arba uždengti leidimo vietą knygos „Pragiedruliai“. d) Pasirūpinti visų užrašų bei pasisakymų nustatymu. e) Išaiškinti asmenis, stovinčius prie V. Kapsuko karsto. f) Išimti iš eksponatų tarpo žurnalus „Trečias frontas“ ir „Literatūra“.

Po gero mėnesio, gegužės 12 d. rusų k. surašytas tikrinimo aktas ne tik įpareigoja pašalinti Vaižganto Raštų 12, 13, 14 tomus ir L. Giros knygą „Žalioji pievelė“, bet ir neleistiną medžiagą perduoti Vidaus reikalų archyvui, o muziejų užregistruoti į „cenzūros organus“. Liepos 1 d. tikrinimo akte cenzorė R. Levinaitė rašo, jog „išimtinų eksponatų“ nerado. Tačiau cenzorius B.G. Landmanas tų pačių metų rugsėjo 26-ąją ekspozicijoje pastebi Maironio Raštų ketvirtąjį tomą, kurį nurodo „iš eksponatų tarpo išimti ir š.m. rugsėjo mėn. 27 d. pristatyti Kauno Oblitui“.  Direktoriui A. Busilui susirgus, su visais dokumentais supažindinamas laikinasis muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas.

Ilgai laukti neteko ir nemaloniausių pasekmių: 1951 m. spalio 17 d. Lietuvių literatūros instituto direktorius K. Korsakas pasirašo įsakymą Nr. 17: „Siekiant pakelti į aukštesnį idėjinį-politinį lygį Maironio literatūrinio muziejaus ekspoziciją bei pilniau ir tiksliau šiame muziejuje pavaizduoti lietuvių literatūrą, Maironio literatūrinio muziejaus direktoriui drg. Kulikauskui Juozui įsakau: 1. Nuo 1951 m. lapkričio 1 d. Maironio literatūrinį muziejų laikinai uždaryti ir pradėti jame ekspozicijos pertvarkymą bei papildymą, sutikslinant eksponatų išdėstymą, pilniau atskleidžiant ekspozicijos idėjinį ir tematinį turinį bolševikinio partiškumo požiūriu.“

Tais pačiais metais parengtas Ekspozicijos struktūros pertvarkymo planas, kuriame idėjinis-politinis lygis keliamas ištraukomis iš dienraščio „Tiesa“ vedamųjų, citatomis iš Lenino, J. V. Stalino, K. Kalinausko, F. Engelso, K. Markso, V. Niunkos raštų.

Ekspozicinio plano derinimas vyko ilgai, nes 1952 m. darbų ataskaitoje pažymėta, jog muziejaus „masinis darbas“ nevyko dėl 1951 m. lapkričio 1 d. pertvarkymui uždarytos ekspozicijos.

Skaudus darbuotojams buvo ir sovietinei santvarkai netinkamų vertybių perdavimas. Muziejaus veiklos archyve saugomi perdavimo aktai, liudijantys, kad Muziejus Mokslų akademijos bibliotekos spec. fondams 1952 m. vasario 15 d. perduota 347 knygos; Lietuvių literatūros institutui – „Rankraštyno šešias /6/ dėžes ir septynis /7/ atskirus pokus“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2026 m.