Antanas Rūkas – poetas, prozininkas, dramaturgas, jo kūryba nuo 1926 metų buvo publikuojama leidiniuose „Naujasis žodis“, „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, „Varpas“... 1944 metais A. Rūkas pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Vokietijoje, vėliau, 1949 metais, išvyko į JAV.

Gyvendamas išeivijoje, ne tik rašė pjeses teatrams, bet ir pats vaidino. Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinyje yra saugoma unikali nuotrauka – scena iš A. Rūko spektaklio „Bubulis ir Dundulis“. Joje įamžintas vaidinantis pjesės autorius A. Rūkas ir D. Kubertavičiūtė. Ši pjesė – tai pirmas draminis veikalas išeivių literatūroje. Apie ją 1947 metais „Aiduose“ Jonas Kiznis rašė: „Draminės akcijos komponavime, personažų charakteristika, dialogo vedimu, motyvų įjungimu į akciją – šis veikalas yra gera pradžia lietuviškos dramaturgijos tremtyje.“

Išeivijoje teatras buvo viena iš priemonių lietuvybei išlaikyti. „Kaip lietuviški šokiai, lietuviška muzika, dainos, knygos, etc., pirmoj eilėj yra svarbūs kaip savi, o tik antroj eilėj kaip menas“, – 1968 metais „Naujienų“ laikraštyje rašė poetas, dramaturgas Anatolijus Kairys. DP stovyklose lietuviškos bendruomenės steigė lietuviškas mokyklas, įvairias draugijas, teatrus, stengdamiesi nenutolti nuo lietuviškos kultūros. Pradžioje buvo statomi dar Lietuvoje parašyti draminiai veikalai. „Naujai parašytos pjesės sudarė mažą išimtį, – iš jų buvo ypač populiari Antano Rūko pjesė „Bubulis ir Dundulis“, – rašė Bronius Vaškelis knygoje „Lietuvių egzodo literatūra“. Ši A. Rūko pjesė, pirmą kartą suvaidinta Detmolde 1946 m., sulaukė nemažo susidomėjimo. Kaip ją savo straipsniuose minėjo teatralai, žurnalistai, rašytojai, kritikai?
Apie spektaklį „Bubulis ir Dundulis“ režisierius Jurgis Blekaitis rašė: „Su ta komedija Detmolde susikūrusi „Aitvaro“ grupė apkeliavo britų ir amerikiečių tada tvarkytas Vakarų Vokietijos zonas, kur tik buvo gausesnės lietuvių išeivių stovyklos. Vaidinta 35 kartus – nuo Danijos iki Šveicarijos sienos. Buvo vienas džiaugsmas statyti veikalą, kai jame vaidino Bubulį – Henrikas Kačinskas, Dundulį – Vytautas Valiukas, o kituose vaidmenyse grakščiai žaidė tarp kitų ir vaidiliečiai Lemešytė, Dikinis ir pats Rūkas, tarytum sau parašęs pagyvenusio kaimo poeto Girdžiaus vaidmenį“.

1987 metais straipsnyje „Neužmirštamas Antanas Rūkas“ kunigas Juozas Prunskis rašė: „Savo kūrybos ir kultūrinės veiklos darbui Antanas Rūkas buvo pasiruošęs. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją, įsigijo pedagoginę patirtį šešetą metų mokytojaudamas. Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų ir rusų kalbas, taigi jam buvo prieinama kitų tautų geroji literatūra. Universitete ir Algirdo Jakševičiaus dramos studijoje bei Balio Sruogos teatro seminare gilinosi į scenos meną. Jau nuo 1935 metų pradėjo dirbti redakcijose, buvo rašytojų draugijos reikalų vedėjas, teatrų inspektorius, aktorius Vilniaus „Vaidilos“ teatre.“

1987 metų liepos 18 dienos „Draugo“ kultūriniame priede „Mokslas, menas, literatūra“, praėjus 20-čiai metų po A. Rūko mirties, aktorius Algimantas Dikinis prisimena: „Sutiko mane jis šiltai – draugiškai. Juk abu buvę „vaidiliokai“. Netrukus mūsų keliai vėl susiduria Detmolde, kur įsisteigė Lietuvių dramos teatras „Aitvaras“. Čia 1946 metais išvysta sceną Rūko „Bubulis ir Dundulis“, sumaniai režisuojamas Jurgio Blekaičio, sudėtyje dalyvaujant Daliai Kubertavičiūtei, Danutei Jasiukaitei, Marijai Lemešytei, Henrikui Kačinskui, Vytautui Valiukui, Romui Veselauskui (Viesului), Broniui Kvedarui, pačiam autoriui Antanui Rūkui ir rašančiajam šias eilutes [A. Dikiniui]. <...> Bubulis ir Dundulis“ apskriejo ne vien tik Vokietiją. Vaidintas jis Kanadoje, daugelyje Amerikos miestų ir net Australijoje.“

Pjesė išleista buvo tik 1970 m. Leidyba pasirūpino A. Rūko našlė, kuri, išmokusi raidžių rinkimo amato, spaustuvėje pati surinko rankraštyje likusį draminį kūrinį „Bubulis ir Dundulis“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė