Šių metų sausio 12 dieną sukanka šimtas metų, kai Alytuje, Dainavos krašte, gimė poetė, dailininkė ir mokytoja Aldona Veščiūnaitė. Jos kūrybinis palikimas – 5 poezijos knygos: „Žodžiai kaip salos“ (Čikaga, 1976), „Aidinčios upės“ (Čikaga, 1976), „Medžiai ryto laisvėj“ (Čikaga, 1999), „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai...“ (Čikaga, 2004), „Edvinas gražiaveidis, keliauja į Marsą“ (Čikaga, 2006). Poetės eilėraščių yra publikuota Australijos lietuvių poezijos rinkinyje „Terra Australis“, antologijoje „Po pietų kryžiumi“ (1990), Australijos lietuvių savaitraštyje „Mūsų pastogė“, dienraščio „Draugas“ kultūriniuose prieduose, žurnale „Kultūros barai“. 

Muziejuje saugomame A. Veščiūnaitės rinkinyje yra įdomus jos studijas Freiburge Menų ir amatų mokykloje (Ecole des art et Metiers) liudijantis dokumentas, išduotas būsimajai dailininkei 1946 m. rugsėjo 9 d. Dokumentas pasirašytas mokyklos iniciatoriaus ir steigėjo, dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno, antspauduotas. Jame prancūzų kalba surašyti dalykai, kuriuos 8 semestrus studijavo A. Veščiūnaitė ir daugybė kitų išeivių iš Lietuvos.  

A. Veščiūnaitė nuo mažens svajojo tapti dailininke. Jos tėvas Anupras išsiskyrė savo polinkiu į meną – tapydavo išraiškingus peizažus, surengė kelias savo paveikslų parodas, o brolis Albertas tapo garsiu tapytoju ir grafiku. Baigusi gimnaziją Aldona nedvejodama nusprendė sekti jų pėdomis – įstojo į Dailės akademiją. 1944 m. priartėjus frontui prie Vilniaus, teko studijas nutraukti ir išvykti į Vokietiją, kur 1946 metais vasario 11 dieną Freiburge atidarius Dailės ir amatų meno mokyklą (Ecole des art et Metiers) toliau tęsė tapybos studijas. Spalva, linija, šviesos šešėlių žaidimas figūrinėje kompozicijoje buvo jos studijų centre.

Freiburgo meno ir amatų mokykla buvo ne tik mokslo įstaiga, bet ir svarbus lietuvių išeivių bendruomenės gyvenimo židinys, sunkią valandą materialiai padėjęs ne vienam bėdoje atsidūrusiam tautiečiui. Įtraukus į mokinių sąrašus, atsirasdavo vieta bendrabutyje, maisto kortelės, nemokamas maitinimas, labai dažnai ir apmokamas darbas. Sugriautame ir subombarduotame Freiburge pirmaisiais mokslo metais mokykla buvo įsikūrusi per kelias vietas,  po vienu stogu su visais skyriais atsidarė 1947 m. vasarą, baigus kapitalinį apleisto viešbučio „Rebhause“ remontą. Studijoms buvo pritaikyta 17 didelių patalpų – įrengtos specialybių studijos, didelė auditorija, skirta bendroms paskaitoms, mažesnėse patalpose įsikūrė kalbų ir kitų dalykų katedros, keletas kambarių užleista studentų bendrabučiui.

V. K. Jonyno suburtas dėstytojų kolektyvas buvo išimtinai lietuviškas. Iš studijų knygelės matome, kad A. Veščiūnaitė buvo pasirinkusi tapybą, kurią dėstė tapytojas Viktoras Vizgirda, pastarajam užėmus mokyklos administracijos direktoriaus postą, jį pakeitė tapytojas, vitražistas, dekoratorius A. Valeška. Tapybos studijoje akvarelės dėstytoju dirbo Adomas Galdikas, piešimo – V. K. Jonynas, vėliau – Vytautas Kasiulis, plastinės anatomijos – daktaras Izidorius Kaunas. Mokinių bendram išsilavinimui didelės reikšmės turėjo meno istorijos paskaitos, kurias skaitė estų tautybės poetas ir menotyrininkas Aleksis Rannitas. Pastarasis buvo ir vienas aktyviausių lietuvių dailės propaguotojų, parengęs katalogų, monografijų, skaitęs paskaitų apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą Vokietijoje ir Prancūzijoje. Mokykloje buvo dėstomos ir dvi užsienio kalbos. Vokiečių kalbos dėstytoju nuo 1947 m. dirbo poetas Henrikas Nagys, prancūzų kalbos mokė poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. A. Veščiūnaitė prisimena, kad „studentų valgykloj mėgdavau klau­sytis A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, J. Kaupo pašnekesių ir diskusijų. Atsimenu, tai buvo „Žemės“ antologijos rengimo metai. Tiesiog jautėsi to dar labai gyvo augančio lietuviško žodžio kvėpavimas, jo svarba. Ir tie žmonės, be galo reikšmingi kaip individai. Ir ta jų išsakyta sukrečianti tiesa. Tarp jų Freiburge praleidau dvejus intensyvius metus. Tada dar nenujaučiau, kad būsiu poetė ir kad vėliau grįšiu prie jų. Taip sunku buvo surasti savo vietą tame pasauly...“

Pirmieji Dailės ir amatų mokyklos absolventai buvo išleisti 1948 m. vasarą. Tuo metu diplomą gavo ir Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė, parengusi diplominį darbą – figūrinę kompoziciją „Pavasaris“. Vėliau jos diplominis ir kiti darbai buvo nuvežti į Ameriką, įvertinti. Visgi A. Veščiūnaitė giliai širdyje juto, kad tai nėra tikrasis jos pašaukimas, o piešimas remiantis tam tikrais nurodymais (kokių spalvų nemaišyti ir pan.) – nedžiugina.

Jei likimas būtų lėmęs A. Veščiūnaitei likti Europoje, galbūt ji būtų pasirinkusi dailininkės kelią, tačiau atsidūrus tolimojoje Australijoje tiek jai, tiek jos vyrui teko dirbti darbus, nesusijusius nei su viena iš mūzų. Nors A. Veščiūnaitė dar kurį laiką tapė, su tapybos darbais ir lino raižiniais 1953 m. dalyvavo reikšmingoje parodoje „Blexland“ galerijoje Sidnyje, tačiau noras tapyti pamažu blėso, trūko ir sąlygų – augo 5 dukterys. Pamažu dailę pakeitė rašytas žodis. Ji pradėjo plačiau reikštis spaudoje – rašė kultūros ir literatūros temomis, o 1969 m. žurnalo „Metmenys“ 17 numeryje publikavo pirmuosius eilėraščius. A. Veščiūnaitė prisimena:  „kai mane priėmė Metmenys, pajutau daugiau drąsos ir pradėjau augti, mažiau berūpėjo ir ta tapyba. Ir vėliau siųsdavau savo eilėraščius Metmenims, niekam nerodydama ir nesitardama, remdamasi vien savo nuojauta“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė