Liepos 7 d. minime Salomėjos Nėries mirties metines. Įdomaus eksponato skiltyje – dvi paskutiniosios poetės knygos. Viena jų – rankraštinė, rūpestingai parengta pačios Salomėjos Nėries, o kita – stipriai suredaguotas rankraštinės knygos variantas.
1945 m. birželio 8 d. S. Nėris buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Net ir ten ji rūpinosi paskutiniojo eilėraščių rinkinio, kurį rašė gyvendama Rusijoje, leidimu. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“.
Poetės gera bičiulė Jadvyga Laurinavičiūtė atsiminimuose užfiksavo, kad poetė buvo jau labai silpna, bet pamačiusi išleistą eilėraščių rinkinį „Lakštingala negali nečiulbėti“ stūmė jį nuo savęs. „Ta knyga išties buvo labai stipriai perdaryta. Originalus rankraštis „Prie didelio kelio“, jos pačios persiūtas žaliu siūlu, buvo perduotas Valstybinei grožinės literatūros leidyklai ir yra išlikęs. Šis rinkinys turėjo labai aiškią sandarą, struktūrą. „Lakštingala negali nečiulbėti“ – smarkiai redaguotas. Literatūros tyrinėtojai atseka kokius penkis „pieštukus“, kurie keitė tą rankraštį. Be to, knygoje neliko kone pusės eilėraščių, ypač drastiškiausių, tragiškiausių, susijusių su kalte, nusižeminimu, atgaila. Neliko ir iškalbingų epigrafų iš lietuvių liaudies dainų.
Tiesą sakant, S. Nėriai turėjo būti pačiai aišku, kad kai kurie jos eilėraščiai iš šio rankraščio, tokie kaip „Tolimas sapnas“, tuo metu tiesiog negalėjo išvysti dienos šviesos, bet ji vis tiek juos įteikė leidyklai.
O iš to rankraščio buvo padaryta deklaratyvi knyga „Lakštingala negali nečiulbėti“, kuri turėjo įtvirtinti sovietinio kanono poetės vaizdinį“, – teigė dr. Mindaugas Kvietkauskas interviu „Prieštaringos poetės mirtį gaubia spėlionės“ (2015 m. liepos 7 d., Nr. 129, p. 14).
Parengė kuratorė Deimantė Cibulskienė