Devocionalijos (lot. devotionalia < devotio – pašventimas Dievams) – tai pamaldumą išreiškiantys smulkūs religinio kulto daiktai (šventųjų paveikslai, rožančiai, medalionai), kurie yra bažnyčios įsteigti, palaiminti ir skirti ugdyti dvasinį gyvenimą bei pašventinti kasdienybę. Įdomus eksponatas – devocionalija – su Vaižganto užrašyta malda, dedikuota „Paulinai Vidugiraičiai iš Ustronės“ (1902 m.), saugomas Vaižganto rinkinyje.

Devocionalijos apačioje rašoma – „Panie! Nie jestem godzien, abyś waszdł do przybytku serca mego“ [lenkų k.: Viešpatie! Nesu vertas, kad ateitum į mano širdį]. Vienoje paveikslėlio pusėje pavaizduotas Kristus prie sergančiosios. Viršuje kairėje – kryžius su inkaru ir sklindanti šviesa. Kitoje pusėje Vaižganto ranka dailyraščiu užrašyta:

„garbinu Tave, amžinoji Dvasia, ir dėkavoju už begalinę meilę ir neapsakomą gerumą Tavo, juogei iš gryniausio kraujo Panos Marijos pasidarei Švenčiausiąjį Kūną savo, paslėpei Švenčiausiame Sakramente ir palikai pasotinimui dūšios mano!

Meldžiu Tavęs, apšviesk protą mano, išvalyk širdį mano ir visų kitų žmonių, idant tą Didžią meilės geradėjystę pažinę, Švenčiausiįjį Sakramentą visados vertai priimtumėme!

Amen.

    Paulinai Vidugiraičiai iš Ustronės –

    Vadaktėliškis kunigas

    Juozas Tumas

             1902 m.“

Įdomu tai, kad šis eksponatas susijęs su knygnešių veikla.

1902 m. Vaižgantas kunigavo Vadaktėliuose bei lankydavosi netoliese esančioje Ustronėje, kur organizavo knygnešių veiklą.  Paulina Vidugirytė – knygnešio Povilo Vidugirio duktė, kuri taip pat dalyvavo knygnešių veikloje. Povilas Vidugiris palaikė artimus ryšius su pusbroliais Vidugiriais iš Naujikų, todėl ir knygnešių karaliumi vadintas Jurgis Bielinis dažnai atvykdavo pas Povilo Vidugirio brolio sūnų Jurgį Vidugirį ir jo sodyboje slėpdavo atneštą draudžiamą spaudą.

Vaižgantas atvykęs į Vadaktėlius greit susirado prieglobstį Vidugirių sodyboje. Antrame svirno aukšte turėjo kambarėlį, grožėjosi pro langą puikiais Pavadakčių vaizdais. Ten parašė „Aukštaičių vaizdelius“. Drauge su šeimininkais skirstė ir slėpė draudžiamas knygas, „Aušros“, „Tėvynės sargo“ laikraščius, „Tėvynės sargo“ administracinius raštus, aukų lapus, korespondenciją.

Yra žinoma, jog Vaižgantas per pamokslą prašė žmonių rinkti įvairius liaudies meno, etnografijos eksponatus ir jam atnešti. Vėliau, kai kuriuos vertybes pristatė per pirmąją tarptautinę rūbų ir liaudies reikmenų parodą Peterburge, kur gavo antrojo laipsnio diploma. Paulina Vidugirytė už išaustą puikaus milelio moterišką „garnitūrą“ (kostiumą) taip pat gavo diplomą.

Paulina pasakodavo, kad visi nepaprastai bijodavo kratų, nes tardymai būdavo žiaurūs. Žandarai važiuodavo smarkiais arkliais, lengvais ratais – iš tolo nuo vieškelio jau girdėjosi – žmonėms ne tik kojos imdavę drebėti, bet, rodos, ir svirno sienos. Bėgdavę kiek kojos neša kas kur: į Pavadakčius, kiti pro liepų alėją – į palaukę – kad tik mažiau surastų žmonių. Laimei, per dešimt metų slėptuvių nesurado. Iš tų laikų ir užsiliko vietovės pavadinimas Ustronė. Mat vietovę vadino Nuošaliu, o rusai žandarai, rašydami protokolą, užrašydavo „Ostron“.

Paulina liko neištekėjusi, gyveno ir mirė Naujamiestyje, turtą paliko bažnyčiai.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkė Gintarė Dabkevičienė