Maironio lietuvių literatūros muziejus savo fonduose turi gana egzotišką eksponatą – indų deivės Kali skulptūrėlę. Įdomi šio eksponato patekimo į muziejų istorija – skulptūrėlę kartu su rašytojo Jurgio Gimberio daiktais po jo mirties muziejui perdavė poetė Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė; ji norėjo, kad šią deivę pamatytų daugiau žmonių Lietuvoje. Įdomu tai, kad šią skulptūrėlę Dovilei Zelčiūtei padovanojo Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja Jurga Ivanauskaitė. D. Zelčiūtei redaguojant J. Ivanauskaitės poezijos rinkinį „Odė džiausmui“ jos namuose, pati rašytoja jau sunkiai sirgo, nebeatsikeldavo iš lovos, tad norėdama atsidėkoti už pagalbą, paprašė savo motinos Ingridos Korsakaitės įteikti Dovilei deivės Kali skulptūrėlę. Šią skulptūrėlę J. Ivanauskaitė parsivežė iš kelionių po Indiją, kurioje lankėsi kelis kartus. Galbūt deivę Kali ji įsigijo 1996 metais, kai vyko iš Delio į Dharamsalą: šią kelionę autorė aprašo knygoje „Kelionė į Šambalą“, kur kelis kartus pamini ir deivę Kali. Štai kaip J. Ivanauskaitė apibūdina deivę: „Kali – juodoji, graži ir siaubingoji viešpaties Šivos žmona, erotiškoji mirties ir destrukcijos deivė, pasipuošusi nukirstų galvų vėriniu, nuožmiai šypsanti kruvina burna ir iškišusi ilgą liežuvį... Taip, jai dar ir šiandien atnašaujamos kruvinos aukos.“ [„Kelionė į Šambalą“, V., 1997, 27 p.] Patys indai teigia, kad deivė Kali ir jos simbolika – tai alegorinis pasakojimas apie amžinąją kovą, vykstančią tarp mūsų demoniškosios ir dieviškosios prigimčių.

Šiuo metu statulėlė eksponuojama lietuvių literatūros istoriją pristatančioje ekspozicijoje „Literatūra keičia“, Jurgos Ivanauskaitės rinkinyje.

Pernai J. Ivanauskaitei būtų sukakę 60 metų, deja, ji mirė nuo sunkios ligos 2007 metų vasario 17 dieną. Dar 1996 metais knygoje „Kelionė į Šambalą“ ji rašo, kad Nepalo sostinėje Katmandu orakulė Lhamo jai buvo nustačiusi vėžį ir jį mįslingais būdais išgydžiusi. J. Ivanauskaitė buvo žymi prozininkė, eseistė, poetė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja. Ji gimė Vilniuje 1961 metų lapkričio 14 dieną, 1985 metais baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 1982 metais debiutavo novelėmis periodinėje spaudoje, pirmoji jos knyga „Pakalnučių metai“ pasirodė 1985 metais. J. Ivanauskaitė parašė ir išleido 24 knygas: 9 romanus, 3 eilėraščių rinkinius, keletą novelių ir dramų knygų, taip pat kūrė ir vaikams, dažnai iliustruodama leidinius savo piešiniais. Romanas „Ragana ir lietus“, išleistas 1993 metais, gana prieštaringai išgarsino rašytojos vardą: knygą buvo uždrausta pardavinėti knygynuose dėl neva perdėto jos erotiškumo. Tuo metu J. Ivanauskaitę sužavėjo kelionės į Rytų šalis ir budizmo filosofija; taip radosi Rytų trilogijos knygos: „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999). 2005 metais J. Ivanauskaitė buvo apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose.

Rašytoja aktyviai dalyvavo Sąjūdžio judėjime: 1987–1988 metais su „Roko maršu“ keliavo per Lietuvą, bendradarbiavo „Sąjūdžio žiniose“, „Atgimime“, „Sietyne“, „Šiaurės Atėnuose“. Daug metų J. Ivanauskaitė su savo bendraminčiais rengė protesto akcijas prieš Tibeto okupaciją ir genocidą: kovo 10-ąją  tibetiečių sukilimo prieš okupacinį režimą metinių dieną, –  rašytoja ir jos draugai, nešini šios šalies vėliava ir protesto plakatais, ateidavo piketuoti prie Kinijos ambasados. Ji buvo ne tik rašytoja, bet ir visuomenės veikėja, atvirai reiškusi savo politinę nuomonę.

Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Gražina Venslovienė