Pauliaus Širvio (1920–1979 ) – legendinio vienišo „lietuviško beržo“, vieno talentingiausių lietuvių pokario poetų – fonde aptinkame išskirtinę jo paties darytą ir įrėmintą nuotrauką. Iš jos žvelgia nerūpestinga, kiek išdykėliška šypsena spindintis poeto dukrelės Dangės veidelis. Nuotraukoje užfiksuotas artimas, betarpiškas ryšys su tėvu, kuomet vaikas jaučiasi laimingas ir saugus, kai nevaržomas gali būti savimi. Fotografuota apie 1960 m., kai mergytė buvo pradinių klasių moksleivė. Nuotrauką poetas laikė knygų sekcijoje savo bute Vilniuje, kad dukrelė nuolat būtų su juo. Muziejuje saugoma ir daugiau jo darytų nuotraukų iš dukros vaikystės.
P. Širvys labai džiaugėsi, kai gimė jo vienturtė dukrelė. Pats vardą jai išrinko, savo rankomis lovelę sumeistravo. „Jis mane beprotiškai mylėjo. Tai jis man sugalvojo vardą, reiškiantį dangų – Dangė. Mes buvome vienas prie kito labai prisirišę, <...> vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio ar iš pusės žodžio“, – prisimena dukra. Poetas skausmingai išgyveno skyrybas su žmona Birute, kuri jį paliko, neištvėrusi bohemiško gyvenimo būdo (jautrus poetas, dvasiškai suluošintas karo metų išgyvenimų, dažnai gėrė). Dangė su motina apsigyveno Kaune, tačiau visą laiką veržėsi į Vilnių, kad tik būtų arčiau tėvo: „Ir tikrai man buvo didelė dovana, kad, baigus mokyklą, tėvas mane priėmė pas save gyventi. Tėvo namuose viskas buvo paprasta: lova, daug knygų, kurias išnešiodavo kviesti ir nekviesti svečiai. Nes daug ko negalėdavome turėti, net laikrodžio nebuvo, nes jis greitai dingdavo. Tėtis buvo labai geros širdies ir nedrįsdavo išprašyti svečių. Tai man jis buvo davęs užduotį – sakė, jeigu ateis ir matysi, kad svečių labai daug, o manęs nėra, tai tau reikia imti šluotą ir varyti juos lauk.“ P. Širvys labai draugavo su rašytoju Rimantu Šaveliu ir poetu Antanu Jonynu. Jei jam būdavo liūdna, visada eidavo pas juos ir Dangę ten vesdavosi. Dukrai tekdavo tėvo ieškoti jo pamėgtose vietose: „Literatų“ kavinėje ir užeigoje prie Centrinės universalinės parduotuvės, kurią vadindavo „Ant Dievo stogo“. Dangė prisimena, kad tėvas jai nuolat kartodavo: „Negali naudotis mano vardu, viską privalai pasiekti pati.“ P. Širvys mėgo fotografuoti ir savo pomėgiu užkrėtė dukrą. Jis labai rimtai žiūrėjo į Dangės fotografijos studijas, nuvedė ją pas jau tuomet garsų fotomenininką Antaną Sutkų, kad šis padėtų tobulėti. A. Sutkus pirmiausia patarė nusipirkti gerą fotoaparatą. Vėliau D. Širvytė tapo profesionale fotografe, dirbo kino studijoje su garsiais režisieriais.
Tėvas pats puikiai deklamuodavo savo eiles. „Kodėl tėvui toks svarbus beržas? Turbūt todėl, kad jis buvo labai paprastas. Jis labai nemėgęs prabangių dalykų, turėjo tik vieną išeiginį kostiumą ir to nenešiojo. Dažniausiai vilkėdavo jūreiviškais marškinėliais. Jis buvo tikras gamtos vaikas. Mėgo neužmirštuoles, visokias paprastas gėles, o gvazdikų ir rožių nekęsdavo.“ Prie namų turėjo savo darželį ir, parsinešęs iš parko paprastų gėlių bei žolynų, ten pasodindavo.
Tėvo namai būdavo atviri visiems. Matyt, kas nors rūkydamas užmigo, ir butas Vokiečių gatvėje sudegė. P. Širvys, apsinuodijęs smalkėmis, buvo išvežtas į ligoninę, o dukra tuo metu buvo išvykusi į Rygą. 1973 m. rugpjūtį liko abu kaip stovi. Pinigų buto remontui neturėjo, nes visas savo pajamas,  honorarus už eilėraščius ir įvairias premijas, greitai išbarstydavo. Poetas ėjo pas Lietuvos komunistų partijos lyderį Petrą Griškevičių prašyti būsto ir šis jam padėjo gauti nedidelį butą Antakalnyje.
Kai P. Širvys mirė, jo bute buvusi žmona išvydo pačioje garbingiausioje vietoje knygų sekcijoje pastatytą dukters Dangės nuotrauką. Šalia jos vazoje buvo pamerktos gėlės...
Dangė Širvytė nuo 1989 m. su savo vyru, garsiu juvelyru Aleksandru Šepkumi gyvena JAV, netoli Niujorko, anūkė Evelina su šeima – Vokietijoje. Lankydamasi Lietuvoje, dukra skuba aplankyti tėvo kapo Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Butą Vokiečių gatvėje išsaugojo, suremontavo, o žymųjį poetą teprimena tik portretas ant sienos.
Nuotrauką muziejui padovanojo D. Širvytė 1988 m.

Parengta pagal interviu su poeto dukra, kurią kalbino žurnalistės Deimantė Zailskaitė („Respublika“, 1992 m. rugsėjo 5 d.), Birutė Vyšniauskaitė („Gyvenimo būdas“, 2012 m. rugpjūčio 25 d.) ir Nijolė Storyk („Lietuvos žinios“, 2008 m. balandžio 26 d.)

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė