Minėdami lietuvių tapytojo Jono Rimšos 120-ąsias gimimo metines, interneto svetainės lankytojams pristatome galimai niekur neskelbtus ir nežinomus du dailininko Jono Rimšos eskizus Bolivijos tema, atspindinčius inkų civilizacijos fragmentus. Eskizai saugomi B. Brazdžionio rinkinyje.

Lietuvių tapytojas Jonas Rimša (1903-06-12–1978-05-13) sunkiai žengė į menininko kelią. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyvenęs Ukrainoje, į Lietuvą grįžo 1920-aisiais ir tėvų pageidavimu ėmė mokytis siuvėjo amato. 1924 m. tobulinti siuvėjo įgūdžių išvyko į Vieną, kur paslapčia domėjosi daile, lankėsi Paryžiuje, Berlyne. Grįžo 1925-aisias, trokšdamas mokytis Kauno meno mokykloje. Tėvui uždraudus mokytis, būsimasis dailininkas tais pačiais metais išvyko į Braziliją dirbti kavos plantacijose. Po ketverių metų persikėlė į Argentiną, Buenos Airėse 1931–34 studijavo nacionalinėje dailės akademijoje. Įkvėpimo sėmėsi tapydamas gamtoje, kartais vykdavo į kaimyninę Boliviją, kur susidomėjo senovės inkų civilizacija. Bolivijos valdžios pasiūlymu 1943 m. Sukrės mieste įkūrė Meno mokyklą ir jai vadovavo. 1944 mokyklą uždarius, J. Rimša įkūrė privačią dailės mokyklą. 1965 m., bičiulio ir kūrybos gerbėjo V. Adamkaus paskatintas, persikėlė gyventi į JAV – pirmiausiai į Čikagą, o vėliau – į Santa Moniką. Pirmoji paroda, surengta Čikalgoje, buvo labai sėkminga, parduoti beveik visi paveikslai, sukauptos nemažos lėšos. Tai leido J. Rimšai įgyvendinti svajonę – išvykti į išsvajotą žemę – Taitį. 1966–1967 m. lankydamasis Taityje, atrado naują – meilės šokio, vadinamojo Tamure – temą ir jį pavergė džiunglių paslaptingumas.

Esu Amazonės miškų dailininkas – prisipažino J. Rimša 1965 m. jį Buenos Airėse aplankiusiam rašytojui, žurnalistui Algirdui Gustaičiui.

Tų pačių metų balandį dailininkas Jonas Rimša buvo plačiai paminėtas žurnale „Lietuvių dienos“. Atsiuntęs redaktoriui B. Brazdžioniui padėką, jis tuo pačiu pranešė, kad spalio mėnesį atvyks į JAV surengti savo parodas, tikėdamasis apsilankyti ir Los Andžele, susipažinti su Brazdžioniu asmeniškai. Tada ir prasidėjo šių dviejų menininkų pažintis ir draugystė. Vėliau, J. Rimšai persikėlus gyventi į Kaliforniją, susitikimai buvo dažnesni, o Brazdžionių namus papuošė spalvingo kolorito J. Rimšos tapybos darbas masyviuose drožinėtuose medžio rėmuose.

B. Brazdžionis artimai bendravo su dailininku, lankėsi pas jį namuose, organizavo susitikimus su J. Rimša į Kaliforniją atvykusiems bičiuliams. Žinoma, organizuoti susitikimai ir su Kalifornijos lietuvių bendruomene, ne kartą J. Rimšos darbai buvo minimi žurnale „Lietuvių dienos“. 1973 m. lapkričio mėnesį dailininkas žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriui B. Brazdžioniui atsiuntė minėtus eskizus, kurie kartu su B. Brazdžionio meno kūrinių kolekcija 2003 m. pateko į Maironio namus.

Laiške bičiuliams Ragaišiams į Lietuvą 1970 m. B. Brazdžionis yra pasidžiaugęs pažintimi su J. Rimša: turėjome laimės susitikti, susipažinti, daugelį jo kūrinių karts nuo karto pamatyti – jokie žodžiai neapsakys to įspūdžio ir nenupieš to charakterio, spalvų derinio ir jų gyvo kalbėjimo į žiūrovą. Jo paveikslai nepigūs <...>, bet porą mažesnių darbų esame ir mes įsigiję, ir jie puikuojasi ant sienų, kartu su A. Galdiko, A. Varno, V. Vizgirdos, V.K. Jonyno, V. Kasiulio paveikslais.

Itin taikliai dailininko klajones, ryžtą ir kūrybos esmę aprašė žymus Lietuvos žurnalistas, keliautojas M. Šalčius: Negalėdamas patenkinti to savo troškimo namie, jis išvyko į užsienį, pirmiausia į Vieną. Namiškiai norėjo, kad jis ten tobulintųsi siuvimo amate, bet jis vogčiomis studijavo meną ir jame parodė nepaprastos pažangos. Jis ten padarė keletą kopijų ir savarankiškų darbų, kuriuose aiškiai buvo matyti jo didelis talentas. Iš ten jis leidosi į platesnį pasaulį. Atvyko į Braziliją ir vargo spaudžiamas buvo priverstas griebtis įvairių amatų. Bet jį traukė menas. Pavargęs nuo savo amatų darbo dienos metu, jis pasislėpęs tapydavo naktimis. Taip jis mušėsi Brazilijoje keletą metų, vis tikėdamasis prasimušti į meno sritį, bet veltui. Pergyvenęs keletą skaudžių gyvenimo valandų, Rimša leidosi į Argentiną ir, pagaliau, jam čia pavyko, padedant keletui mūsų tautiečių, labiausiai iš atstovybės personalo. Buenos Aires pavyko Rimšai įstoti į meno mokyklą ir ją baigti, čia jis susipažino su vietos meno klodais ir meno mėgėjais, kurie padėjo jam įeiti į parodą ir išeiti iš jos laimėtoju. Jonas Rimša po to neužmigo ant laurų. Jo nerami, dabar visu stiprumu pražydusi, menininko dvasia traukė jį į tolius, į naujus darbus ir į naujus laimėjimus. Jis ryžosi surasti tikrąją Ameriką — jos veidą ir sielą. Jį traukė egzotiškoji Bolivija su savo slėpininguoju Altiplato, su seniausios kultūros indėnais, sukūrusiais jau žiloje senovėje inkų valdiją ir aukštą saulės kultą. Jis čia sumanė paieškot Amerikos sielos, ir pereitais metais išvyko ten. Apsigyveno La Paže ir ėmėsi <...> iš gyvenimo studijuoti vietos tikruosius gyventojus — indėnus ir jų dvasią. Išstatyti dabar La Paže paveikslai yra tų studijų vaisius. Jis davė “aiman” indėnų tipų ir jų papročių ir apeigų paveikslus. Tai yra vis stiprūs darbai. Rimša pasižymi savo linijų ryškumu, puikiu, turbūt, priprastu Čiurlionio ainiams, spalvų suderinimu ir nuotaikos raiškumu. Kiekvienas jo tipų ir gamtos paveikslas turi būdingą nuotaiką, tiksliai vaizduojančią kiekvieną jo tapomą daiktą. Tačiau jis nepatenkintas dar toliau ieško. Jis nori sukurti visiškai savarankišką ir savaimingą išraiškos būdą ir stilių. Jis dar kopia savo meno koptais aukštyn. Sunki materialinė būklė jį traukia žemyn nuo tų koptų ir nori jį paguldyti papėdėje, bet jis nepasiduoda. Jis kovoja su vargu ir kartu kariasi savo koptais į viršūnę. Nepaprastas jo asmenybės švelnumas, nekaltumas, rubežiuojasi su vaiko sielos grynumu, ir tikras nuoširdumas palenkia visus meno mėgėjus į jo pusę. Iš tikro, reikia tik stebėtis, kaip vienas žmogus be lėšų drįsta leistis į tolimą pasvietę ir ten skintis sau kelią į meno Paukščių Kelią. Tai gali padaryti tik didelis žmogus — tikras menininkas su savo neaprėpiama dvasia.

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė