Šiemet lapkričio 17 d. Broniui Krivickui, daugiažanriam kūrėjui: poetui, beletristui, publicistui; literatūros kritikui, vertėjui, redaktoriui, mokytojui, partizanui, būtų sukakę 105-eri. Deja, žmonės retai kada sulaukia tokio garbaus jubiliejaus, juolab, kad pats kūrėjas nugyveno neilgą, tačiau įsimintiną gyvenimą, tragiškai žuvo eidamas 33 metus.

Daugiausiai Bronių Krivicką skaitytojas identifikuoja kaip poetą – slapti, draudžiami jo eilėraščių rinkiniai sugulė Raštuose tik pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, kada, pasak jo kūrybos tyrinėtojo Virginijaus Gasiliūno, į dienos šviesą iš užmaršties užkaborių žmonės, kuriems jis būdamas gyvas padalino savo rankraščius, pradėjo juos atidavinėti muziejams, archyvams.

Pirmasis B. Krivicko eilėraštis datuojamas 1945 m. vasario 21 d. – Rudenio lygumose, sukurtas jau įsiliejus į aktyvią rezistencinę kovą, žuvus geram draugui, kraštiečiui, taip pat partizanui Mamertui Indriliūnui. Kūrybingiausi, kaip poetui, B. Krivickui buvo 1948–1949 m. – sudaryti rinkiniai „Žiaurusis Dievas“, „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“, „Poilsio valandai“, satyra „Po Stalino saule“.

Tačiau B. Krivickas, kaip rašytojas, kelią pradėjo toli gražu ne nuo eilėraščių, o nuo humoristinių prozos kūrinių, rimtos literatūros ir teatro kritikos. Amžininkų buvo vertinamas už aštrų protą, drąsią tvirtą laikyseną ir kandų humoro jausmą. Jo kūriniai pirmiausia buvo publikuoti Biržų gimnazistų leistame savilaidiniame žurnale „Literatas“, kurio redaktorius 1936–1937 m. pats ir buvęs, o vėliau išsibarstę to meto periodikoje: „Ateityje“, „Studentų dienose“, „Darbininke“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kitur.

1943 m. ir 1944 m. I pusė – laikotarpis B. Krivicko gyvenime, apie kurį mažai žinoma. Tuo metu B. Krivickas gyveno ir studijavo Vilniuje, Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. 1943 m. vokiečių valdžia uždaro universitetą, vaikinai tiesiog gatvėse būdavo gaudomi ir vežami priverstiniams darbams į Vokietiją. Pragyventi Vilniuje, anot V. Gasiliūno, B. Krivickui nebuvo lengva: „Kad kaip nors apsisaugotų, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 metų Bronius Krivickas ėmė talkinti „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam Juozui Keliuočiui kaip redakcijos sekretorius...“.

Tais metais kaip tik ir parašytas ir iki šiol niekur nepublikuotas B. Krivicko rankraštis „Žmonijos istorija“, vienintelis toks saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Šis rankraštis 1971 m. perduotas redaktoriaus Juozo Keliuočio. Tai novelė, meninis, filosofinis, alegorinis pasakojimas, apie žmonijos istoriją, likimą, laiko ratą, parašytas dailia rašysena juodu rašalu ant 4 vienos pusės languotų, gelsvų popieriaus lapų. Autorius kalba pirmuoju asmeniu, nevengia jo kūrybai artimos mirties temos. Šis kūrinys svarbus ir tuo, kad yra autobiografiškas. Tam tikros detalės, nuorodos tekste, pvz., pagrindinė veikėja mergaitė Stasytė ir mirusi jos močiutė karste – B. Krivicko giminės istorijos atspindžiai.

Prasminga, kad rankraštis šiuo metu eksponuojamas Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rezistencijos ir tremties salėje, ekspozicijoje „Literatūra keičia“, tad norintiems pastudijuoti atidžiau yra lengvai prieinamas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2024.