Šių metų spalio 19 dieną sukanka 115 metų, kai Antatilčiuose, Žemaitkiemio valsčiuje, gimė spaustuvininkas ir leidėjas Juozas Kapočius. 1927-aisiais jis emigravo į Urugvajų, kur baigė spaustuvininkų mokyklą ir po šešerių metų grįžo į Lietuvą jau kaip kvalifikuotas tų laikų specialistas bei didelis novatorius. Spausdinimo naujoves diegė Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Karo pabėgėlių stovykloje Detmolde leido žurnalą „Skautų aidas“. 1949 m. persikėlė į JAV, Brukline dirbo Pranciškonų spaustuvės techniniu vedėju. Po keturių metų Bostone įsigijo spaustuvę, kurioje gimė ir buvo įgyvendintas didžiulis jo sumanymas – „Lietuvių enciklopedijos“ 37 tomai, kurie saugomi ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose.

Atsidūrę svetimame krašte ir neturėdami ryšių su Tėvų žeme, išgyvenimui per dieną dažniausiai užsidirbdavę paprastuose darbuose, prie leidinio laisvu laiku triūsė apie 80 įvairių skyrių redaktorių (tarp jų – Bernardas Brazdžionis, Zenonas Ivinskis, Jurgis Gimbutas, Vanda Sruogienė, Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kt.), o S. Santvaras 1953–1954 m. ėjo redakcijos sekretoriaus pareigas. Visi tomai buvo išleisti iš gautų lėšų už parduotą tiražą.

J. Kapočiui dirbant Bruklino pranciškonų spaustuvėje techniškuoju vedėju ir į rankas patekus Spaudos Fondo leistam „Lietuviškosios Enciklopedijos“ I-ajam tomui (leidimą ties dešimtuoju tomu iki raidės J nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir okupacija), jam į galvą šovė mintis išleisti „Lietuvių enciklopediją“. Savo plačiu užmoju jis siekė įrodyti, kad ir sudėtingomis sąlygomis, toli nuo tėvynės Lietuvos, įmanoma sukurti net stambius veikalus. 1952 metų birželį J. Kapočius susitiko su „Lietuviškosios enciklopedijos“ vyriausiuoju redaktoriumi prof. Vaclovu Biržiška, dirbusiu Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1952 m. rugsėjo 15 d. laiške Bostone gyvenančiam S. Santvarui jis rašė: „Pereitą savaitgalį lankiausi Vašingtone ir galutinai susitariau su Vacl. Biržiška, nors atrodė, kad buvo jau labai mažai vilties susitarti, o antra, aš ir pats jau buvau mažai tam linkęs. Bet, kai jau taip išėjo, tai dabar reikalas eina viešumon, todėl reikia sukti visą mašiną“.

Netrukus JAV lietuvių katalikų laikraščio „Darbininkas“ numeryje pasirodė skelbimas, kad „Lietuviškoji enciklopedija atgaivinama Amerikoje. „Tai bus mūsų tremtyje praleisto laiko vertingiausias įnašas į mūsų Tėvynės kultūrinį lobyną ir ta Tėvynei dovana mums dvigubai naudinga: ir Tėvynėn parkeliavus, ir emigracijoje tebesant“, – rašė J. Kapočius, kviesdamas prisidėti prie šio kilnaus darbo visus norinčiuosius ir tapti būsimojo leidinio prenumeratoriais. („Darbininkasׅ“ Nr. 47, 1952 m.)

Įžvalgus, ryžtingas, išprusęs savo amato žinovas keliavo po JAV ir Kanados lietuvių kolonijas, telkė paramą savo sumanymui. Lankėsi redakcijose ir bendravo su spaudos žmonėmis, tarp kurių turėjo nemaža pažįstamų. Enciklopedijos leidimo palaikymo sulaukė iš VLIKO pirmininko prel. M. Krupavičiaus, diplomato S. Lozoraičio, rašytojų, žurnalistų ir kitų organizacijų pirmininkų, kelių laikraščių bei žurnalų („Aidų“ vardu – T. L. Andriekaus) redaktorių. Ypač šiltai enciklopedijos pasirodymą sutiko spaudos žmonės: kun. J. Prunskis, J. Kardelis, V. Rastenis, Br. Raila, V. Alantas ir kt. „Išsiaiškinęs leidimo galimybes ir sąlygas bei radęs visuotinį lietuvių susidomėjimą, ryžausi sukviesti „Liet. Enciklopedijos“ kvalifikuotus darbuotojus, su kuriais išdiskutuota ir prieita galutinės išvados leisti bendrą pilną Enciklopediją, kurios būtų 20–24 tomai. Vidutiniškai per metus išeitų 3–4 tomai. Kiekvienas tomas turės 600–640 psl. (buvusio „Liet. Enciklopedijos“ formato), atspaustų gerame popieriuje, įrištų liuksusiniais viršeliais, su futliaru. Vienas tomas kaštuotų 7,50 dol.“ („Laiškai lietuviams“ Nr. 11, 1952 m.).

„Bendru nutarimu, I tomas bus suredaguotas, dar visiems redakcijos nariams tebesant savo gyvenamose vietose. Po to, visi redakcijos nariai turėtų susikelti į vieną vietą, kuri jau skaitytųsi redakcijos vieta. Nors dar galutinai nėra nuspręsta, bet visi yra linkę tokia redakcijos vieta pasirinkti Philadelfiją, todėl, kad ji esanti netoli nuo pagrindinių Enciklopedijos centrų – Washingtono ir New Yorko, kuriuose galima semtis jai medžiagos, o svarbiausia – dėl Pennsylvanijos Universiterto lituanistinės bibliotekos, kuri bus Enciklopedijos lituanistinių dalykų bazė. Administracija tuo tarpu pasiliks Brooklyne, ir greičiausiai ir pats spausdinimas bus čia atliekamas“, – 1952 m. rugsėjo 15 dieną rašė J. Kapočius būsimam redakcijos sekretoriui S. Santvarui.

Tačiau 1953 m. vasario mėn. J. Kapočius įsigijo nuosavą spaustuvę ne Filadelfijoje, o Bostone. Netrukus joje pradėjo darbą enciklopedijos redakcija, o rudenį pasirodė ir pirmasis LE tomas. Per trylika metų buvo išleisti 37 tomai – daugiau nei buvo planuota iš anksto. Juos sudaro 19.796 puslapių. Pirmųjų keturių tomų vyriausiuoju redaktoriumi buvo Vaclovas Biržiška, vėliau jo darbą tęsė Pranas Čepėnas, Juozas Girnius, Vincas Maciūnas, Jonas Puzinas, Povilas Puzinas, Jurgis Gimbutas ir Simas Sužiedėlis. Iš viso leidybos procese dalyvavo apie 1000 bendradarbių.

Enciklopedijos rengimo darbai, problemos ir iššūkiai atsispindi Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų rašytojų laiškuose. Ypač informatyvūs laiškai, siųsti 16 metų enciklopediją redagavusio J. Girniaus savo bičiuliui, rašytojui A. Nykai-Niliūnui: „Laime laikau tik tai, kad įsijungė Enciklopedijon mūsų jėgos: jei ne visur ir jos karališkos, tai vis tiek nepalyginamos su tuo, kas buvo senojoje ar su tais, kurių pirma nepriprašai, o paskui gailiesi, kad prisiprašei. Davė gi Aistis donžuaną. Norėjau jo gyvo! Gavau kažką mykoliško. Trijose pavardėse klaidas ištaisiau, kitose nežinojau, taip ir palikau. Palikau ir H. Nietzchę, nes gal buvo ir toks, ne tik Friedrichas. Blekaitis duoda rusus. Jei pavyktų Radauską lenkams gauti! Kėkšto jau prašiau. Landsbergis aprūpins anglosaksus. Henrikas – vokiečius ir latvius. Muzikai tikrai esu patenkintas Ostrausku <...> O Čipkus su Laucevičiūte! Manau, kad visų šitų jėgų telkinys yra tasai, kuris yra tikrasai mūsų laiko savųjų jėgų reprezentantas“.

„Labiausiai man galvą skauda visoki slavai, nes juose pats nieko nesiorientuoju. Turiu mintyje ne tik rašytojus. Nežinau, kaip vienas Ivinskis ištesės su Lietuvos istorija. Paszkiewicz, Dionizo ainis, sutiko Ivinskiui talkinti, bet savieji nepriprašomi. Vargas su kalbininkais, gelbės Dambriūnas, talkins ir Salys, bet bus vargelio iš šio išgauti kas buvo pažadėta. Tomų gerumą, deja, lemiame ne mes, redaktoriai, o bendradarbiai. Daug ko kitaip norėčiau, negu bus“.

Bostone išleista „Lietuvių Enciklopedija“ pasižymi rūpestingu medžiagos paruošimu, moksliniu brandumu, plačia apimtimi ir objektyvumu. Jokios kitos tautos išeivija nesugebėjo savo šaliai padovanoti tokio išsamaus mokslinio žinių rinkinio. Suprasdami savo atsakingumą lietuvių tautai, leidėjai stengėsi, kad ji patenkintų išsklaidytą visame pasaulyje laisvąją visuomenę, kad ji būtų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nors mažas išeivių atpildas kovojančiai tautai.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė