Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) – viena žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių menininkių, palikusi ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Jos kultūrinės ir literatūrinės veiklos barai platūs: sukūrusi savitą stilių, režisavo ir pati vaidino daugelyje spektaklių Nepriklausomoje Lietuvoje, Vokietijoje, Kanadoje ir Amerikoje. Svetur parašė scenarijų ir pastatė pirmą lietuvišką meninį vaidybinį filmą „Aukso žąsis“; inicijavo ir kartu su aktorių kolektyvu įrašė pirmąsias lietuviškas plokšteles: „K. Borutos Baltaragio malūnas“ ir „B. Sruogos „Milžino paunksmė“; parašė keturis romanus, išleido apsakymų, pjesių, šešias nuotaikingas knygeles vaikams ir įrašė pasakų plokšteles – „Žirginėliai“.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas beveik visas B. Pūkelevičiūtės kultūrinis palikimas, gautas šių eilučių autorės iš pačios menininkės, o vėliau iš jos krikšto sūnaus Gintaro Grušo. Kiekvienas eksponatas tampa ypatingai svarbus jos gyvenimo ir kūrybos keliui rekonstruoti. Itin vertingi biografinio lygmens tekstai: dienoraščiai, epistolika, atsiminimai.

Iš gausybės unikalių eksponatų galima išskirti dienoraštį, rašytą 1937–1940 metais. Storoką sąsiuvinį 14–ojo gimtadienio proga jai padovanojo mama Pranciška Asadauskaitė. Dienoraštis tampa „bendravimo su savimi“ įrankiu: kalbama sau, rašoma apie save, artimuosius... Jame veriasi jaunatviški polėkiai, ryškėja charakterio bruožai, aprašoma anuometinė Nepriklausomos Lietuvos laikinosios sostinės kultūrinė ir istorinė aplinka. Iškristalizuojamas būsimos menininkės gyvenimo kelias: tikslai, siekiai, svajonės. Tekstai parašyti sodria, ekspresyvia kalba, iliustruoti nuotaikingais piešiniais, įrėmintomis nuotraukomis yra įklijuotų laiškų.

Dienoraštis rašomas chronologine seka, tačiau kartais sąsiuvinis neatverčiamas mėnesį ar net du. Pagrindinės temos – gyvenimas namuose, mokslo dienos šv. Kazimiero „Saulės“ gimnazijoje, laisvalaikis ir atostogos; itin svarbi tema – teatras ir opera. Paskutiniuose įrašuose skausmingai aptariamas pasaulyje prasidėjęs karas ir jo grėsmė Lietuvai.

Iš užrašų ryškėja, kad B. Pūkelevičiūtė buvo ne tik pavyzdinga, gerais ir labai gerais  pažymiais besimokanti gimnazistė, bet ir apdovanota lakia vaizduote, beribe fantazija. Seselės kazimierietės itin vertino savo auklėtinę ir pavesdavo jai įvairių švenčių scenarijų rašymą. Pirmuoju parašytu scenarijumi tapo šventės, skirtos globėjai šv. Margaritai, planavimas: „Pirmiausia programa iš „Ateities spindulių“, paskui klasės istorija. Tai bus toks dalykas – atsidarius uždangai, bus archyvas, kuriame buvo sudėta daug knygų. Tuo laiku viena knyga nukris, atsivers ir balsas už scenos pradės skaityti.“ Kitas sumanymas – „bonkų koncertas“. „Čia bus toks vaizdas: kai atsidaro uždanga, nieko nematyti, tamsu, tik žiba mėnuliukas ir kelios žvaigždės. Staiga pradeda dundėti ir dundėti kažkas. Paskui tik švyst nukrenta Kometa – šalta ugnis. Greit salėj užsižiebia šviesa. Ir… matyti, kažkoks žmogus ir daugybė (keli) maišai. Jis paaiškina publikai, kad atskridęs iš Marso ir su garsiąja marsiečių trupe į V b klasės šventę. Paskui atriša vieną po kito maišą ir ištraukia už plaukų artistus. (Ir jie gros bonkomis). Komisija atplaukia gondolomis. Už scenos girdėti Hofmanno pasakų melodijos. Komisija su jūreiviškais rūbais. Fain?“

Nuo 1938 metų įrašai tampa konkretesni: keliami aukštesni reikalavimai sau, sureikšminamas atsakomybės jausmas, ryškėja perfekcionizmo bruožai. Dienoraštyje štrichuoja mokytojų, seselių, draugių paveikslus, taikliai išryškindama jų charakterius. B. Pūkelevičiūtė buvo draugų mėgiama,  išsiskyrė paprastumu ir draugiškumu, pakerėdavo gera nuotaika. Apie tai byloja įrašyti žodžiai: „Laikraštyje parašyta: dvi valandas per dieną juoko. Dvi minutės – verkti. Aš dvi valandas tai tikrai juokiuosi, o dvi minutes turbūt irgi verkiu… iš juoko.“ Išsamiai aprašo „Saulės“ gimnazijos tradicijas – medelių sodinimą Klebonišky;  ekskursijas laivu, varžybas. Penkiolikmetė Birutė mėgo muziką, namuose buvo senovinis fortepijonas. Tėvų paskatinta įstojo į Konservatoriją. „Dabar reikia daug skambinti...“

Įrašuose apie tėvus, giminaičius stebisi mamos griežtumu. O tėvo paveiksle yra ir liūdesio gaidų: „Yra tokių pilkų žmonių, kurie aplinką padaro pilka. Jeigu įeina ten, kur žmonės juokiasi, klega – tai viskas nutyla. Tai toks mano Tėtis. Aišku – jis nekaltas, kad toks yra... Net vieną kartą dėl to verkiau“. Švelniai aprašo savo pusseserę Janiną ir tėvo jauniausią brolį Vladą, gyvenančius kartu su jais. Pastarasis tapęs kariškiu ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Iš dienoraščio sužinome, kad iškilmėse dalyvavo prezidentas ir generolas S. Raštikis.

Nuotaikingi įrašai pasakoja apie spalvingas atostogas, kurias leido ne tik Palangoje, bet ir skautų stovyklose. Liepos 23 d. įrašas: „Mamutė sako, kad aš turiu klajoklišką sielą. Bet man atrodo, kad tokiam amžiui visi keliauja.“ „Stovykla puikus išradimas, puikesnis už visus techniškus pabūklus“.  Rugpjūčio 23 d.: „Dar ir dabar man stovi prieš akis baltuojančios palapinės, miškas ir dienos pilnos įvairumo ir linksmybių. Žavingi rytai stovykloje ir gardūs pusryčiai nors ir neįmantriausi. Žaidimai, užsienietės, užsieniečiai, vėliavos nusileidimai, laužai... o tie laužai! Laužo užbaigimas ir grįžimas į palapines. Pro palapines šypsosi pilnas mėnulis. Ramybė viršum miško, sargyba prie vartų ir tyla... Užmerki akis, girdi toli šunų ir varlių koncertus, kol akys merkiasi  ir Morfėjus paima savo globon. Žygis į Kauną... čink... viskas pradingo“.

1939–ųjų metų pirmuosiuose įrašuose ir vėl pasiryžimai, norai: „daugiau sportuoti, eiti į teatrą.... Sveikatos ir visiems šeimos nariams. Išlaikyti egzaminus gimnazijoje ir Konservatorijoje“; „Pereičiau su pagyrimu į VII klasę, nuvažiuočiau į Vengrijos tautinę pasaulinę skaučių stovyklą.“ Gausu įrašų apie teatrą, operą. Juose aptariami ne tik spektakliai, bet ir aktorių vaidyba, jų dainavimas. Tais metais aplankė visus spektaklius ir ne po vieną kartą. Taip jaunuolės galvoje kristalizavosi ateities svajonės. Aptardama su tėvais gyvenimo tikslą rašė: „Kurią dieną kalbėjau su mamute ir Tėčiu apie mano ateitį. Aš sakau, kad man niekas neįdomu, joks mokslas manęs netraukia. Mamutė ir sako: – Ot pavyzdžiui paimtum studijuoti gamtą! – Fui gamta! Bjauru! Nenoriu. – Arba istoriją... – Ne, nors man istorija patinka, bet studijuoti jos nenoriu. Pagaliau priėjom prie to, kad man niekas neįdomu. Pagaliau tėtis sako: – Aš žinau, kas Tave įdomauja. Na, gal manai „dramos“ studija? – Alia ... teatras. – Tikra tiesa, teatras mane traukia, į dramą aš nelabai norėčiau, bet į operą!!! Mano Dieve, juk tai geriausia, kas gali būti! Bet Mamutė, kad suriks – „Neleisiu aš Tau „na podmostkach“ rodytis, kol aš gyva būsiu, Tu į teatrą neįeisi. Tik per mano lavoną, Tu galėsi teatre vaidinti. – Bet, mama – sakau – juk aš dar visai neinu. O be to, kodėl tu nenori, kad aš eičiau, juk artistai labai įdomūs žmonės! <…> Kaip puiku tiems solistams! Jeigu aš turėčiau gražų balsą! Aš apie jokias, jokias studijas daugiau negalvočiau, tik apie operą! Bet deja... Geriau man būtų Dievas nedavęs visų tų gabumų, o tik vieną talentą – gražų balsą! Kaip įdomu ten už kulisų! Rengies, grimuojiesi, trečias skambutis, ir į sceną eini apsirengusi kokiais nors karališkais rūbais. Juk ten ir senas atjaunėja, ir ligotas pasveiksta! Ach tas teatras!!! Jis mane taip traukia, kaip magnetas geležį. <...> Einant į teatrą man širdis laksto iš džiaugsmo, kaip pašėlusi. Jeigu aš turėčiau pinigų, tai nusipirkčiau abonementą ir ten tupėčiau. Aš galėčiau ten ir miegoti, ir valgyti, ir niekur daugiau neišeiti, nes ten visas mano gyvenimas!!!! <...> Aš iš proto išsikraustyčiau, man taip rodos, jeigu per mėnesį bent vieną kartą negalėčiau nueiti. Aš negaliu be teatro gyventi!!! Be teatro jau negaliu gyventi!!!“

Įrašuose, rašytuose 1939 metais, skausmingai iškyla karo grėsmės nuojautos: „Nei vieno žmogaus nenorėčiau užmušti, bet Hitleriui paleisčiau bombą“.

Kaune, Kalniečių gatvėje dar ir dabar yra namas, kuriame prabėgo gražiausi B. Pūkelevičiūtės metai Nepriklausomoje Lietuvoje... ir viskas jame išliko taip kaip buvo. „Rašau dabar ant balkono. Romantiška. Vėjas lapus verčia, saulė nudžiovina... Tikra idilė. Dar kai žvirblis sučirškia tai... visai... Na, bet mūsų sodelis tikrai gražiai atrodo. Prie vartų linksta alyvų kekės, žydi konvalijos, irisai. Jau greit bus nemažų agrastukų...“

Parengė rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė