Šiais metais minime antrosios sovietų okupacijos, privertusios iš Lietuvos pasitraukti didelę inteligentijos dalį, aštuoniasdešimtąsias metines.


1944 metais, grįžtant okupacinei sovietų armijai, kartu su kitais inteligentais iš Lietuvos nutarė trauktis ir rašytojo Bernardo Brazdžionio šeima su vaikais Algiu, Daliumi ir Saule. Sprendimas nebuvo lengvas, nes dukrai Saulei tebuvo vieneri, o Kaune Aldona ir Bernardas Brazdžioniai jau buvo neblogai įsitvirtinę, turėjo ir darbus, ir namus. B. Brazdžionis žurnalistui, bičiuliui L. Peleckiui-Kaktavičiui atviravo: Iš Lietuvos išvykome bėgdami nuo sunaikinimo, bet tas bėgimas buvo ne į gyvenimą, o į mirtį, nes Vokietijoje tebevyko karas, ant miestų ir ant žmonių galvų krito bombos. <...> Bet, sakėmė, geriau būti bombų užmuštam, geriau čia po atviru dangum mirti, negu pasilikti prievartai, smurtui, kančiai <...>.


Bernardo Brazdžionio rinkinyje išlikęs laiko paženklintas mažas kišeninis 1944 metų kalendorėlis (10 x 7 cm), kuriame 1944 m. liepos 2 – lapkričio 29 d. įrašai, kurių raštas itin smulkus, sunkiai įskaitomas, rašyta įvairiais rašikliais – ir paprastu pieštuku, ir kelių spalvų rašalu. Kai kuriomis dienomis – įrašai lakoniški, kartais tik vienas žodis. Miestų, vietovių pavadinimai įvairuoja, vienur rašoma lietuvių kalba, kitur – naudojami ir vokiečių kalbos ženklai. Yra itin plačių įrašų, kuriuose gausu trumpinių, dažnai jų neįmanoma nei iššifruoti, nei atspėti. Tačiau kiekvienas jų atveria sunkų ir pavojingą pasitraukimo kelią, baimes, nerimą.


A. Brazdžionienės pusseserė, dailininko Antano Kučio žmona Leonilda Kučienė prisimena: Bėgdami iš Kauno, Brazdžioniai garlaiviu atplaukė į Kulautuvą. Mes besitraukiančius palydėjom – „Tik jūs toli nevažiuokit... Po metų grįšit...“ Taip visi buvom įsitikinę, kad viskas greitai baigsis...


Išties, pirmasis kalendorėlio įrašas liepos 2 d.: Nuvykstam į Kulautuvą. Kaune dar ramu. Grįžę jau sutinkam mašinas iš fronto.


Pasirodo, jau apsisprendus trauktis, iš Kauno išvažiuoti nebuvo taip paprasta. Liepos 6-osios įrašas liudija, kad iš namų išvažiavę 2 val., iš Kauno išvyksta tik 7 val. Bet tai tik kelionės su trimis mažais vaikais pradžia. Sunkvežimiais pavyko nuvažiuoti iki Kybartų, o netoli pasienio, Kiršuose, buvo Kazio Bradūno tėviškė, kur kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu, tautotyrininku Antanu Mažiuliu apsistojo ir Brazdžionių šeima. Tuomet dar ruseno viltis, kad trauktis nereiks, kasdien laukė naujų žinių iš fronto, kurios vėliau vis tik paskatino trauktis į Rytprūsius. Išvykimo leidimai buvo tvarkomi Kybartuose, o ten taip pat baisi sumaištis... Tuomet Brazdžionis, palikęs šeimą Kiršuose, nutaria grįžti trumpam į Kauną. Liepos 10 d. jam nepavyksta: Laukiu autobuso Kaunan. Pravažiuoja. Lieku. Liepos 11 d.: Kybartuos leidimų nebeduoda. Išvažiuoju į Kauną. Sutinku Grinių, Ivinskį... Esu paliktas be nieko. Liepos 14 d.: Gaunu leidimą iš V. Komis. <...> Trečiadienį nebeleidžia per sieną. <...> išvažiuoja Krėvė, Birž., Skardž. ir kiti. Dar veš Arbeitsamtas [darbo birža – J.I.]. Bet nuo vakar vakaro gaudo apkasam kasti. Į Kybartus nuvykstam popiet. Nieko naujo.


Liepos 17, 18 d. įrašai: Namuose. Tikėtina, jog tą kartą grįžo į Kauną kilniam tikslui: jis labai norėjo atsidėkoti Bradūnui už pagalbą, todėl leidykloje pats įrišo ir parvežė į Kiršus penkis pirmosios K. Bradūno knygos Pėdos arimuose egzempliorius.


Liepos 19-ąją grįžta į Kybartus: prie rubežiaus visi išnykę, visi išvažiavę. Vietiniai irgi baigia išvažiuot.


Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Išsiskyrimą liudija ne tik maža rankraštinė knygelė Svetimi kalnai, kurioje yra Bernardo Brazdžionio įrašas: Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19. Tai patvirtina ir liepos 21-osios įrašas kalendorėlyje: Atsisveikinam. Taip graudu ir taip rodos be reikalo. Duok Dieve vėl susitikti.


Aldona Brazdžionienė su vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Austriją ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardas paimtas apkasų kasti.


Tačiau sekančią dieną, liepos 22-ąją, Virbalyje jam buvo išduota medicininė pažyma, kad jis darbui netinkamas: Gaunu gydytojo liudymą


Įrašai atskleidžia, kad į Kauną grįžęs buvo dar kartą liepos 27 d.: Dar išvykstu į Kauną. Liepos 28 d.: Sunkiai grįžtu penktadienį.


Liepos 30-ąją B. Brazdžionį suima nerimas: Popiet prasideda bombardavimai link Vilkaviškio. Baisus bėgimas. Išsamus liepos 31-osios įrašas patvirtina turimas žinias, jog Bradūnai išvyko savo keturiais arkliais, o Brazdžionis, nusipirkęs bilietą, iš Eitkūnų išvyko į Grazą: Pernakt Bradūnai kraunasi, anksti švintant išvažiuoja. Gaunu perėjimo štampą išvaž. 12 val. <...>, bet nebespėjam įlipti į traukinį, einantį į Wieną. Nakvojom stoty. Išvykstam 6.20 su važiuojančiais į darbą. 3-čią ryto esam Graze. Pasiunčiu telegramą. Gaunu kortelę. Ryte išvažiuoju į Furthofą apžiūrėti Bohlerio darbovietę. Popiet į Vieną.


Trumpam  apsistojo Grace, gavo atostogų kortelę ir ieškojosi darbo. Nusprendęs apsigyventi Furthofe, vyko pas žmoną ir vaikus į Gotenshafeną, pakeliui užstrigdamas Breslau mieste.


Išties, rugpjūčio 5 d. atvyksta į Breslau, kur sekančią dieną susitinka savo artimo bičiulio Benedikto Babrausko šeimą, kolegą Petrą Rimkūną. Ir koks džiugesys: rugpjūčio 7-ąją, pirmadienį, 18 val. pasiekiu duchgangslager. Ir mano didžiausiam džiaugsmui, pasitikusias Aldonėlę ir Saulutę ir abu berniukus.


Susitvarkę dokumentus, rugpjūčio 14-ąją visa Brazdžionių šeima išvyksta:  išvažiuojam iš Grazo 4 val. ryto. <...> pražiopsom traukinį. 8 val. pervažiuojam į Traiseną. Reikia čia stoty miegoti. Pasiekiam Furthofą 7 val. 15 min.


Kalendorėlis kuriam laikui padedamas į šalį, visas gyvenimo Furthofe etapas patikėtas dienoraščiui, kurio pirmasis įrašas – 1944 metų rugpjūčio 15-ąją: „7.20 atvykstam į Furthofą“.


Spalio 18-osios, trečiadienio, dienoraščio įraše – vienas aiškus sakinys: Praneša, kad Arbeitsamtas [darbo birža – J.I.] perkelia mane į Zalcburgą. Daugiau įrašų dienoraštyje nėra.


Spalio 19-ąją, visai šeimai išvykstant iš Furthofo, B. Brazdžionis dienos įvykius vėl žymi kišeniniame kalendoriuje.  Spalio 20-osios įrašas apie tai, kad atvyksta į Zalcburgą ir gauna butą. Bet neilgam, nes sekančių dienų įrašai atveria sudėtingą butų, viešbučių ieškojimą, susitikimus ir bendravimą su kitais lietuviais, įvairiomis organizacijomis ir institucijomis. Aiškėja, kad susitikimų vieta – bažnyčia. Bet situacija buvo sunki, blaškėsi po įvairiausius aplinkinius rajonus, miestelius, tiek vienas, tiek su šeima, nieko neradę, grįždavo į Zalcburgo stotį. Nakvoti su mažais vaikais teko ir stotyje, ir glaustis pas varganai įsikūrusius rašytojus Babrauskus. Lapkričio 1-ąją visa šeima vyksta į Pongau, miestą Zalcburgo šiaurėje, ten pernakvoja. Ryte grįžta visi į Bischofshofeną pas Babrauskus, iš ten vyksta į Zalcburgą, kur gauna palėpę nakvynei. Sukrečiantis lapkričio 3-osios įrašas: Kavinėj „spekuliantas“ pasako, kad už savaitės N.S.V. išveš visus, net ir darbą ir butą turinčius. Slysta žemė iš po kojų...


Lapkričio 8-ąją važiuoja į Bad Gasteiną: Nieko. Visas kurortas užimtas ligoninėm ir kariam. Iš latvių pabėgėlių sužino, kad Spitalyje galima gauti butų adresų, tad sekančią dieną vienas vyksta ten, gauna adresus Gatschache ir iškart važiuoja. Lapkričio 10-ąją, apibėgęs visus adresus, bando grįžti pas šeimą. Šeštadienį, lapkričio 11-ąją važiuoja į Zalcburgą. Kelionė ilga. Tos dienos įraše nerimas: Miestas subombarduotas. Nieko nesusigaudau. Grįžtu pas Benediktus 9 val. vakaro. Porai dienų praėjus, Aldona ir Bernardas Brazdžioniai palieka vaikus pas Babrauskus ir patys vyksta į Gatschachą, ten randa jiems patinkantį butą. Galima tik įsivaizduoti, kaip neramu ir baisu karo metu palikti vaikus... Lapkričio 16 d. įrašas: Visa šeima – į Gatschach. Nors daug sniego, bet auto eina. Atvykstam laimingai. Radę gyvenamąją vietą, ten sunkiai kūrėsi, dar teko iš nuolat bombarduojamo Zalcburgo parsigabenti mantą. Tad 19-os dienos įrašas: Į Salzburgą. Miestas vėl po pylos. Net pamaldų nėra. Sutinku Maž. ir Grinc. M. padeda atvežti daiktus iki Ben.


Visi likę lapkričio 19 – 29 d. įrašai atveria kasdienę sunkią buitį, gyvenimo rūpesčius: Popiet renkam malkas. <...> Suserga Aldonėlė. <...> Gaunu bulvių 63 klg. <...> Pasitaiko kat. pamaldos. Baisiai menkos. 9 moterys su vaikais ir 2 vyrai. <...> Užbaigiu vežt bulves iki 150 klg. <...> Gauta atsakymas, kad anglių neduos. <...> Popiet renkam kurą. Vaikai padeda suvežt. <...> Priešpiet kapojam ir pjaunam kurą.


Čia, Austrijoje, aukštai Alpėse, Gatschacho kalnų kaimelyje, vasarvietėje prie Weissensee ežero netoli Italijos sienos, Brazdžionių šeima gyveno iki 1945 m. pavasario. Pasibaigus karui, atvyko į Vokietiją, apsigyveno Wangene. Vėliau, persikėlė gyventi į prancūzų kontroliuojamą zoną Ravensburgo DP stovykloje.


Knygelės pabaigoje – eilėraščių rankraščiai. Išties, stebina, kad sudėtingų reikalų tvarkymo, pačios kelionės metu B. Brazdžionis kūrė. Daugiausia eilėraščių, net šeši, parašyta liepos 17-ąją. Tą dieną jis buvo grįžęs į Kauną. Interneto svetainės lankytojų dėmesiui – tos dienos posmai:

Vakaras  7.17

Ėjau keliu ir dainavau kaip žvaigždės

Tartum geltonos rožės byra

Kažin kur šūvis paukštelius pabaidė

Ir dūzgė bitės tartum aukso lyra.

 


Rugių laukai kvepėjo šilta duona

Ir vargo žemė meldės „Tėve mūsų“.

Ir pro saulėleidį, kaip gintaras geltonas

Į duslų dundesį aukšti klevai įkluso.

 


Paaiškinimai:

B., Ben., Benedikt. – Benediktas Babrauskas

Maž., M. – Antanas Mažiulis

Grinc. – Česlovas Grincevičius

 


Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė