Minėdami Maironio lietuvių literatūros muziejaus 90-uosius veiklos metus, prisiminkime pirmąjį muziejaus vadovą poetą B. Brazdžionį, kuris vadovauti muziejui buvo paskirtas 1940 metų kovo 1-ąją dieną. Taip buvo įvykdytas prelato Jono Mačiulio-Maironio testamente išreikštas pageidavimas: muziejaus užvaizdą skirtų švietimo ministeris, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą.

Kalbėdami apie B. Brazdžionį, esame įpratę minėti jo neįkainojamą literatūrinį palikimą, žavėtis poetu, lietuvių literatūros klasiku, tautos šaukliu, tribūnu. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomame poeto archyviniame rinkinyje ir muziejaus veiklos archyve yra įvairių dokumentų, liudijančių B. Brazdžionio darbą muziejuje. Išlikusiuose darbo pažymėjimuose įrašyta, jog pradžioje buvo paskirtas  muziejaus vedėju, vėliau, pasikeitus pareigų pavadinimui, direktoriumi.

B. Brazdžionio darbo muziejuje laikotarpis buvo sudėtingas, 1940-ųjų metų sovietų okupacija kėlė nerimą dėl areštų bei trėmimų. Inteligentai buvo stebimi ir bauginami.

Nors politinė situacija buvo sudėtinga, B. Brazdžionis uoliai dirbo Maironio atminimo įamžinimo labui, kūrė pagrindus tolimesnei muziejaus veiklai. B. Brazdžionio rūpesčiu buvo patvirtintas muziejaus statutas ir antspaudas. Muziejaus veiklos archyve yra saugomas statuto nuorašas, kurio pirmasis punktas teigia: Lietuvos Tautinio Atgimimo Poeto, jo kūrybos ir jo epochos atminimui išsaugoti, kad dabartinė ir ateinančios kartos iš jo tautinės stiprybės ir išmonės pasisemtų, švietimo ministerija laiko Maironio Muziejų.

Statute yra numatyta, kokias vertybes muziejus rinks ir saugos, pažymėta, kad Maironio muziejaus medžiaga yra prieinama mokslo reikalams. Ypač svarbus ketvirtas punktas, atvėręs muziejui galimybę plėstis: Prie Maironio Muziejaus gali būti organizuojami ir kitų jo amžininkų rašytojų skyriai.

Statute numatytos ir muziejaus vedėjo pareigos: a/ renka bei organizuoja eksponatų rinkimą; b/ juos sistemingai sutvarko; c/ nustatytu laiku Muziejų laiko atdarą lankytojams ir duoda jiems paaiškinimų; d/ paruošia iš anksto muziejaus vidaus organizacijos planą ir piniginę sąmatą; e/ paruošia metinę apyskaitą.

Apie savo darbo sąlygas B. Brazdžionis 1940 m. spalio 10-11 d. laiške Antanui Vaičiulaičiui rašė: Štai šiandieną sekmadienis, šventė, o pagal Tarybų vyriausybės įsakymą visur turi vykti darbas: dirba fabrikai, maisto pramonės įmonės, atdaros parduotuvės, žmonių būreliai prie daugiau ką turinčių krautuvių durų, gatvėse triukšmas, bildesys – griaunami spalio revoliucijos minėjimo papuošimai, kuriais buvo apkrauti namai, gatvių kampai, sankryžos... Einu pro bazilikos šventorių. Į darbą. <...> Mair.[onio] muziejus, iki šiol. Šv. Minist. globotas ir remtas, visų šiems metams numatytų resursų nustojo; nuo spalio 1 d. jis paliktas iki N. Metų tik vegetuoti. Išlaidos sumažintos: namus nacionalizavus, už patalpas nebereiks mokėti, vedėjui atlyginimas mėnesiui paliktas tik 200 litų. (Jis ir sargo atlyginimas Muziejui duodamas kaip pašalpa, kol m. bus perorganizuotas, ar įsteigtas literatūros muz., ar pan. Kol kas tikro nieko nežinia.)

1941 metais vieną okupaciją pakeitė kita, Lietuva tapo Vokietijos administruojama teritorija. B. Brazdžionio išsaugoti darbo pažymėjimai – šio laikotarpio liudijimai.

Pirmasis pažymėjimas išduotas 1942 m. vasario 11 d. Šis dvikalbis (lietuvių ir vokiečių kalbomis) Lietuvos mokslų akademijos dokumentas (Nr. 2889) patvirtina, kad Bernardas Brazdžionis buvo Maironio literatūros muziejaus Kaune vedėjas.

Tuo metu visi oficialūs dokumentai turėjo būti dubliuojami vokiečių kalba. Todėl abu B. Brazdžionio išsaugoti darbo pažymėjimai yra dvikalbiai – vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Tų pačių metų gegužės 7 dieną išduotame darbo pažymėjime informacija detalizuojama: vardas, pavardė, gimimo data (1907.II.1), šeimyninė padėtis (vedęs), tautybė (lietuvis), pilietybė (Lietuvos), gyvenamoji vieta (Kaunas, Tvirtovės al. 83), darbo vieta (Kaunas, muziejaus g. 5). Dokumente nurodytos pareigos – Literatūros Muziejaus Kaune direktorius, darbo krūvis – 48 val. per savaitę. Pažymėjimo galiojimo laikas: ligi jo atšaukimo.

B. Brazdžionis muziejuje dirbo 1940 – 1944 m. Baimindamasis sovietų grįžimo, 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus, bet Maironio muziejumi niekada nenustojo rūpintis. Tai liudija laiškas, rašytas Maironio giminaitei Danutei Lipčiūtei-Augienei. Maloni Kolege, dukart siunčiau atsakymus dėl Maironio muziejaus; antrą kartą įdėjau aprašymo iškarpą iš LD žurnalo. Dabar pridedu žadėtą prieškambario foto nuotrauką, kurioje matyti, kurioje sienoje kabėjo Žalgirio mūšio paveikslas. / Ar viską gavote? Ar kuo nors galėjote pasinaudoti? Kada vykstate į Kauną? / Atidaryme, be abejo, dalyvaus daug senųjų rašytojų, tarp kurių turėtų būti ir mano buvusių artimų ir tolimesnių kolegų. Perduokite mano linkėjimus ir pasiilgimą. Norėčiau kartu dalyvauti ir su visais susitikti.,– rašė 1976 m. balandžio 13 dieną.

Gyvendamas JAV, B. Brazdžionis ilgai laukė kelionės į laisvą, nepriklausomą Lietuvą. 1989 metų balandžio 5 d. laiške D. Lipčiūtei-Augienei užsimena apie planuojamą kelionę: ...aš pats norėsiu aplankyti Maironio muziejų – spauda skelbia, kad grąžintas muziejui Maironio vardas, pamini ir buvusius vedėjus. Reiškia, nesu jau toks svetimas. Malonu tai girdėti, dar maloniau bus viską savomis akimis pamatyti.

Muziejaus svečių knygoje yra išlikęs jautrus 1991 m. birželio 17 d. pirmojo Maironio muziejaus direktoriaus Bernardo Brazdžionio įrašas: Džiaugiuosi, kad Maironio namai ne tik muziejus, ne tik archyvas, bet ir literatūros sodas, kur skamba poetinis žodis.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2026 m.