Toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Gedimino Jakūbonio sukurtas didingas susimąsčiusio Maironio paminklas, kadaise buvo... benzino kolonėlė.

Dar iki jos atsiradimo aikštės vaizdas nekėlė noro sustoti ir pasidžiaugti. 1950 m. Kostas Korsakas Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkui rašė: „Kaune, Muziejaus g. 5 atidarytas visuomenės naudojimui Literatūrinis Maironio muziejus, veikiąs LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros Instituto žinioje. Aikštė, esanti ties tuo muziejumi, yra nenuvalyta, priversta žemių ir purvo. Tai sudaro labai negražų ir nekultūringą vaizdą, kuris visiškai nesiderina su tokios kultūrinės įstaigos, kaip literatūros muziejus, kaimynyste. Atkreipdamas Tamstos dėmesį į šią aplinkybę, prašau drg. Pirmininką  padaryti žygių, kad minėtoji aikštė ties muziejumi būtų artimiausioj ateityje nuvalyta ir sutvarkyta“.

Deja, aiškiai išreikštas poreikis liko neišgirstas. Vietoje aikštės sutvarkymo, čia atsirado benzino kolonėlė. Toliau už aikštės sutvarkymą kovoti bandė muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas, parašęs ne vieną ir ne du raštus. Tarsi neužtektų rūpesčių dėl neskiriamo finansavimo varvančiam stogui sutvarkyti, trūkstamų etatų ir kt., J. Kulikauskas atkakliai vėl ir vėl bandė prisibelsti ir būti išgirstas dėl aikštės sutvarkymo.

Reikia priminti, kad muziejus dar nesinaudojo visu pastatu: buvo trys atskiri įėjimai, pirmame aukšte veikė vaikų darželis, o dar vienas įėjimas vedė į gyventojų nuomojamus butus.

 „Aikštelė, esanti prie muziejaus, taip pat tvarkytina, svarbiausia reikėtų iškelti benzino kolonką, nes dabar esant kolonkai, aikštelė būna dažniausia sunkvežimių sustojimo vieta. Palijus ten telkšo liūnas, o esant sausumai ir vėjui – didžiausi dulkių debesys. Aikštelę reikėtų paversti kultūringa poilsio vieta, čia turėtų būti gėlių klombai, suoleliai, o viduryje aikštės reikėtų pastatyti Maironiui biustas. Tuo būtų pagerbtas mūsų įžymusis klasikas Maironis.“ – rašė J. Kulikauskas. [Iš archyvinių dokumentų, 1958 m.].

Po kelerių metų jis vėl bando laimę, kreipdamasis į Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininką:

„Dėl savo puikios gamtos, skaitlingų architektūrinių, istorinių bei revoliucinių paminklų ir naujų statybų Kaunas pelnytai gali būti laikomas vienu gražiausių ir įdomiausių Pabaltijo miestų. Todėl nestebėtina, kad dažniau čia apsilankantieji kitų tarybinių respublikų ir užsienio turistai būna iš karto Kaunu sužavėti. Deja, reikia pripažinti ir tai, kad tas pirmas įspūdis, iš arčiau į miestą pažvelgus dažnai gerokai nublunka.

Greta kitų Kauno vietovių ypatingas dėmesys paprastai skiriamas senamiesčiui, nuo kurio dažniausiai ir pradedamos turistinės ekskursijos. Sunku rasti turistą, kuris nenorėtų pamatyti Kauno pilies, „Perkūno namo“, pogrindinės „Spartako“ spaustuvės, Lietuvos Komunistų partijos CK konspiratyvinio buto, pojėzuitinių mūrų, kuriuose gyveno ir kūrė genialusis Adomas Mickevičius, gracingos senos Rotušės, XVII amžiaus baroko architektūrinio paminklo – buv. Pacų rūmų paprastai vadinamų „Maironio namu“, kuriame gyveno ir mirė įžymus poetas, lietuvių literatūros klasikas Maironis [ilgai buvo manoma, kad pastatą, vėliau įsigytą ir gyventą Maironio, pastatė Lietuvos didikai Pacai. Tik po nuoseklesnių tyrinėjimų buvo nustatyta, kad jis priklausęs Kauno teismo seniūnui Simonui Siručiui – aut. past.].

Čia, tarp Rotušės bei „Maironio namo“ vakarinėje Rotušės aikštės dalyje, ir tenka kiekvienam gerokai nustebti bei nusivilti, nes tokį miesto kultūros ir nekultūringumo kontrastą retai kur rasi. Vienoje iš gražiausių Rotušės ansamblio vietų, tarp stilingų architektūros ir kultūros paminklų, užterštoje aikštėje, apsupta gulsčių ir stačių bakų ir sunkvežimių virtine, kiurkso griozdiška benzino kolonka. Aikštelė lietingu laiku virsta sunkiai išbrendamu liūnu, o sausros metu vėjai iš čia į miestą neša dulkių debesis, pūvančius miazmus ir dvokiantį kvapą.

Dėl tokio vaizdo kauniečiams tenka piktintis, turistams stebėtis, o ekskursijų vadovams rausti, nežinant, kaip šį reiškinį paaiškinti. Jei benzino kolonka toje miesto dalyje reikalinga, tai ją iš čia būtinai reiktų iškelti į kitą tinkamesnę vietą, o aikštelę galima paversti kultūringu skveru. To reikalauja elementariausi higienos bei estetikos sumetimai ir mūsų miesto garbė, to laukia Kauno gyventojai.“

Nors užtruko bene dešimtmetį, J. Kulikauskas savo tikslą pasiekė – 1968 m. benzino kolonėlė buvo iškelta. Gaila, kad iki pat mirties muziejui vadovavęs ir daug gero jo labui nuveikęs, nebesulaukė, kol visas pastatas buvo perduotas muziejaus žinion, o aikštę papuošė ir gėlių klombos, ir paminklas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2026 m.