B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje kabo paskutinysis Balio Sruogos portretas, nutapytas garsaus lietuvių dailininko Justino Vienožinskio 1946-ųjų pavasarį, iki gyvenimo pabaigos rašytojui likus vos pusantrų metų. Iškentęs pragaro siaubą Štuthofo koncentracijos stovykloje, išsekęs fiziškai ir palaužtas sielvarto dėl išsiskyrimo su žmona ir dukra, „Dievų miško“ autorius kiekvieną dieną siauromis senamiesčio gatvelėmis eidavo į kuklų menininko butą ir pozuodavo. Štai ką apie tai pasakoja pats J. Vienožinskis:
„Prof. Balį Sruogą pažįstu nuo labai senų laikų. Pažįstu ir jojo atkaklų savistovųjį būdą. Tokį savais keliais einantį žmogų ir norėjau atvaizduoti. Grįžęs iš koncentracijos stovyklos Sruoga yra gerokai pavargęs, matomai, dar nėra atsikratęs ir moralinės depresijos, vienok per dienas kaitinasi saulės spinduliuose, nori būti sveikas, pilnakraujis. Jis pats pareiškė norą, kad atvaizduočiau jį spalvingoje gamoje, bet pozuotojas jis neramus ir gal net kaprizingas. Po kiekvieno seanso darė savo pastabas, kas vertė mane švelninti jojo nuvarginto veido bruožus, todėl ir pats portretas liko gal kiek sausokas. Vienok portretu Sruoga yra patenkintas, velytų vienok, kad portreto dugnas būtų spalvingesnis. Pozavo 12 seansų mano privačioje dirbtuvėje – Bernardinų 10–2.“
Šie dailininko atsiminimai – dar vienas spalvingas potėpis lietuvių literatūros klasiko B. Sruogos portrete.
B. ir V. Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė