Lietuvos rašytojų sąjungos narys Leonas Peleckis-Kaktavičius – literatūros istorikas ir tyrinėtojas, prozininkas, poetas, eseistas, visuomenės veikėjas. Iš viso yra išleidęs 48 knygas – monografijų, novelių, poezijos, memuarinės eseistikos, esė apie kultūros įžymybes, studijų, istorines. Ypač daug nusipelnė įamžindamas pirmosios lietuvių aktorės ir daugiau kaip šimto vaikų mamos bajoraitės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės atminimą („Namuose ant Pasadnos ulyčios“), pirmasis į Lietuvą sugrąžino išeivijoje atsidūrusius mūsų žymiausius kultūros žmones – ne tik rengdamas susitikimus su jais, rašydamas apie juos spaudoje, bet ir paskirdamas jiems monografijas. Ir dabar aktyviai tebedirba literatūros lauke: nuo 2007 m. reguliariai rašo dienraščio „Draugas“ (JAV) šeštadieniniam kultūros ir meno priedui, jau 36 metus redaguoja literatūros almanachą „Varpai“, kurį pats ir atgaivino, o nuo 2005 m. –  ir istorijos bei kultūros žurnalą „Lietuvos bajoras“.

O iš kur ta dviguba pavardė, primenanti slapyvardį? Kaktavičius – garbinga giminė, turinti seną istoriją. Pastaruoju metu L. Peleckis-Kaktavičius muziejui perdavė daug vertybių, o tarp jų – dokumentą, liudijantį bajorystę. Rašytojas kilęs iš bajorų Kaktavičių. Bandant atkurti šeimos genealoginį medį, paaiškėjo, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi net keli segtuvai apie bajorų Kaktavičių giminę, o seniausia informacija siekia XVII a. pradžią. Protėviams Žemaitijoje priklausė trejetas dvarų, iš kurių vienas – Siraičių – tebestovi ir dabar, ir jis gana įspūdingas. Atsiimti Telšių rajone stovintį dvarą rašytojas nemato prasmės – šiuo metu ten gyvena beveik 30 šeimų, o ir restauracijai reikėtų labai jau daug lėšų. Kaip skelbiama enciklopedijoje „Lietuvos bajorai“, žymiausi Kaktavičių giminės atstovai – karininkai: Aleksandras Kaktavičius (1805–?) ir Valerijonas Kaktavičius (1830–1913) dalyvavo 1863 m. sukilime. Seniausias giminės herbas – Trzaska, o 1832 m. patvirtintas Gulbės herbas, kurį, kaip ir senovinį genealoginį medį, galima matyti ir enciklopediniame leidinyje. O garsiausiais giminės bajorais, daug nusipelniusiais literatūros lauke, dabar neabejotinai galime vadinti L. Peleckį-Kaktavičių ir jo sūnų Mindaugą.

Procesas, kai patvirtinama bajoriška kilmė, vadinamas legitimacija. Tam reikalingi dokumentai, kuriais įrodoma giminystė su protėviais, kuriems bajorystė jau buvo patvirtinta. Legitimuotam asmeniui įteikiamas Bajorystės pripažinimo aktas. Legitimuotas bajoras turi teisę perduoti bajorystę savo teisėtai žmonai ir vaikams. Tokius dokumentus gavo ir Leono žmona Silvija bei sūnus Mindaugas. Vėlesnėse kartose bajorystė paveldima pagal vyrišką liniją.

Retesnis dokumentas, dar nesulaukęs savo eilės patekti į muziejaus fondus, nes labai „šviežiai“ gautas, bet netrukus juos pasieksiantis – liudijimas L. Peleckį-Kaktavičių esant Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Garbės bajoru. Su prie jo pridėtu profesoriaus K. Bogdano kurtu aukso ženkleliu rašytojas kol kas dar neatsisveikino. Toks dokumentas ir garbės ženklas pelnyti už ilgametį vadovavimą Šiaulių apskrities bajorams – krašto bajorų skyriumi rūpinosi lygiai dešimtmetį, tuo metu buvo ir LBKS senatoriumi.

L. Peleckis-Kaktavičius pažymi, kad ir tarp vyresnės kartos rašytojų buvo legitimuotas bajoras, su kuriuo jam teko susitikti Vilniuje vykstančiuose Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Senato posėdžiuose ir suvažiavimuose, kartu dirbti Redakcinėje komisijoje. Tai – poetas Vacys Reimeris.

Būtina  atskirai paminėti ir trečiąjį bajorą – Mindaugą Peleckį, Rašytojų sąjungos narį nuo 2008 m. Atgimimo metais jis pagarsėjo kaip jauniausias Lietuvoje knygos autorius bei pasaulio Gineso knygos vertėjas iš anglų kalbos („Lietuvos rekordų“ knygoje užfiksuotas 13-mečio pasiekimas iki šiol nepralenktas). Tapęs žurnalistikos magistru (studijavo Vilniaus, tobulinosi Utrechto, Maastrichto (Nyderlandai), Briuselio (Belgija), Århuso (Danija) universitetuose), daug rašė kultūriniams leidiniams, įstojo į filosofijos doktorantūrą. Jo bibliografijoje – 28 knygos, tarp kurių ne tik poezija, proza, bet ir kelios mokslinės studijos, knygos, išleistos Australijoje, Prancūzijoje, o prieš mirtį užbaigta disertacija „Mula Sadro būties filosofija (lyginamuoju požiūriu)“. Domėjimosi laukas buvo nepaprastai didelis – nykstančios kalbos ir jų gaivintojai, muzikologija, religija, mitologija. Medžiagą monografijai „Naujieji religiniai judėjimai: tarp tradicijos ir kosminių religijų“ (2022) rinko apie du dešimtmečius. Tai – ir kruopštus mokslinis darbas, ir žurnalisto praktika, kai pateikiamos ne tik knyginės, bet ir gyvos žinios. Didelio dėmesio nusipelno ir monografija „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011), mitologijos studija „Žalčiava“ (2018) bei „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.“ (2023). Mindaugas – vienintelis Europos rašytojas, priimtas į Tarptautinę hiperpoliglotų asociaciją (The International Association of Hyperpolyglots). Deja, jau pora metų, kai šios visapusiškai talentingos asmenybės nebėra tarp mūsų. Jo jubiliejaus išvakarėse (gimė rugsėjo 12 d.) „Saulės titnagas“ išleido pokalbių, esė, knygų ir muzikinių kūrinių recenzijų knygą „Radikaliai kitoks požiūris į kultūrą“. Svetainė Radikaliai.lt – dar vienas stebuklas, kurį mums paliko poetas, prozininkas, publicistas, filosofas, muzikologas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas.

Belieka apgailestauti, kad tokia kūrybiška, talentinga Kaktavičių giminės šaka taip netikėtai ir anksti nulūžo...

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2025 m.