B. Brazdžionio rinkinyje saugomas poeto laiškas žmonai, rašytas 1939 metų vasarą iš Palangos. Šis laiškas – vasaros giesmė; giesmė meilei, savo moteriai, žmonai, vaikų motinai... Laiško žodžiai – tarsi ilgo, laimingo gyvenimo pranašystė.
Tąkart atostogaudamas prie jūros (mat atostogų važiavo atskirai) Brazdžionis laiške žmonai rašė: „Mano mieliausia Aldonėle, Tavo nuoširdūs ir brangūs žodžiai mane vėl aplankė kaip džiaugsminga paguoda. Atsitolinęs nuo visų, vienas skaičiau juos ir aiškiai mačiau Tave tokią gerą, tokią rūpestingą (ir mėgstančią pajuokauti, kaip visuomet). Džiaugiuosi, kad visu tempu bėgioja Algutis, linksma, kad Daliukui nieko rimtesnio (Dalius buvo labai judrus vaikas, tąkart buvo nusiritęs nuo labai stačių laiptelių namuose. J. I.), smagu, kad Tu jau tiek nemažai, kaip voverėlė, prišeimininkavai žiemos lizdeliui. Anas dienas taip linksmai skrajojo čia prieš mano langą krykštaudamos kregždutės, tos, rodos, tokios nerūpestingos paukštelės, primenančios man mano meilės pavasario kregždelę. Šiandie popiet apsiniaukė, ir tos skrajūnėlės kažkur tolyn nulėkusios. Girdžiu balsą, prasiveržiantį pro jūros bangų ošimą, lyg prakerpantį tos šaltos srovės gausmą, bet jų pačių nematau. Užtat šiandie man kažkaip nė nepagalvojus kuo palygint Tave, triūsiančią prie juodųdjų serbentų, dedančią uogas į stiklines (iš kurių pirmas smagūris būsiu aš, o padėjėjais – Daliukas su Algučiu), pasisakė žodis – voverėlė. <...>
Dar aš jaučiu, kad Tave tebemyliu pirmosios meilės ugnimi ir pasiilgstu tuo ilgesiu, kurio niekas negalės iš krūtinės išplėšti ir užgesinti, kaip tik Tu; ir tebesi brangus mano deimantas, kurio begalinę vertę pajuntu jau ir tada, kai nesu netekęs, bet tik kelias dienas nematęs ir prie savo krūtinės neglaudęs... O juk kažkas pasakė, kad žmogus, daiktas įvertinamas tik tada, kai jo netenkama. Ne, ne, aš dar perdaug jaučiu Tave, mano didžioji brangenybe, kaip vis dar neseniai atrastą, ir vis kasmet labiau suaugu, sutampu. Aš norėčiau Tau dar daug daug širdies atverti, aš norėčiau su Tavim, jūrai ošiant ir vakarų dangui blėstant, dar ilgai ilgai susiglaudus ir susiėmus už rankų sėdėti, bet ką padės tau mano šie žodžiai iš tolumos ataidėję, ko būtų vertas mano noras būti kartu, jei Tu jo nebūtum pasakius: kitais metais saule ir jūra džiaugsimės kartu. Kartu, – ak, kaip tą žodį įvertini, kai kartu nebesi.
Aš vis dar atsimenu pernykštę vasarą, kai Tu mane kvietei ir tas dienas, kai atvykau, ir tą pasiilgimą, kurį atsivežiau, ir tą meilę, kuri savo sparnais mus apglėbė. <...>“.
Išties, santuoka buvo laiminga, šeimoje vyravo ypatinga santarvė ir pagarba. Aldona Brazdžionienė vertino vyro darbą, kūrybą ir gerbė jo laiką. Jiedu nuolat būdavo kartu: literatūros vakaruose, kelionėse, artimųjų, giminių ar bičiulių apsuptyje. Tiesa, tiek jaunystės, tiek vėlesniais metais yra keletą kartų atostogavę, išvykę į keliones atskirai. Bet tai juos slėgė, kamavo ilgesys, tad beveik kasdien rašė vienas kitam švelnius laiškus, kalbėdavosi telefonu.
Meile ir pagarba grįsti santykiai juos lydėjo visus 68-erius bendro gyvenimo metus.
Matyt, tokia buvo Aukščiausiojo valia, kad 2002-ųjų liepos 11-ąją, per žmonos 90-ąjį gimtadienį, Bernardas Brazdžionis paleido jos ranką... Išsiskyrimas nebuvo ilgas – šios žemės keleiviai susitiko praėjus trejiems metams, kai netikėtai 2005 m. liepos 16 d. mirė Aldona Brazdžionienė.

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė