1949 m. pavasarį poeto B. Brazdžionio šeima atvyko gyventi į Ameriką. Pradžioje apsigyveno netoli Bruklino, Stony Brook gyvenvietėje, o 1951 m. persikėlė į Bostoną, ten B. Brazdžionis dirbo lietpalčių fabrike ir šeštadieninėje lietuvių mokykloje mokytoju.
Amerikoje lietuvių vaikai nebeturėjo galimybės mokytis lietuviškose mokyklose. Pokario emigrantų karta stengėsi išlaikyti lietuvybę, todėl dauguma vaikų lankė šeštadienines lituanistines mokyklas. Tačiau vaikai gana greitai išmoko iki tol jiems svetimą anglų kalbą, mielai kalbėdavosi angliškai, tad reikėjo daug išmonės ir pastangų, norint juos sudominti ir išmokyti lietuvių kalbos. Brazdžionis dirbo išties kūrybingai.
Štai kokius eilėraščius buvo sukūręs besimokant linksniuoti:
Pasiklausykite, tetukai,
kaip mokosi linksniuot berniukai:
Stalas, stalo, stalui, stalą... –
Vytas visą dieną mala.
Namas, namo, namui, namą... –
Algirdas nervuoja mamą.
Dėdė, dėdės, dėdei, dėdę... –
Ant to dėdės Agas sėdi.
Vilkas vilko vilkui vilką... –
Romui net akyse pilka.
Rimas belinksniuojant sniegą,
Ant gramatikos užmiega.
Tirpsta sniegas, ir nelieka
Iš to mokslo niekam nieko.
Pasiklausykite, mamytės,
kaip mokosi linksniuot mergytės:
Danutė pakelia rankas
Ir sako: – Vardininkas: kas?
Živilė jai: – Kakaryko!
Atsako: – Kilmininkas: ko?
Žibutė: – Aš visiem laikam
Žinau, kad: – Naudininkas: kam?
Rasos taip pat rimta šneka –
Ji sako: – Galininkas: ką?
Mama, patenkinta viskuo,
Pridės: – Įnagininkas: kuo?
Po Vietininko: kur, kame?
Eis visos sąžine ramia
Šilton lovelėn čiūčia–liu
Pažaist sapne su mėnuliu...
Žvaigždelės „čiūčia-liu“ niūniuos
Mėnulis pro sapnus linksniuos:
„Kas, ko, kam, ką, kuo, kur-kame, –
Lietuviškai kalbėt eime!“
Skaitvardžiams skirtas eilėraštukas „Daug dalykų“ su paties B. Brazdžionio piešinuku:
Daug dalykų kambary:
Stalas, kėdės vidury,
Kilimėlis ant grindų,
Durys dvejos, o ne du...
Šalia jau žinomų Vytės Nemunėlio knygelių vaikams, išleistų Amerikoje, būta bandymų sudaryti ir kitus, daugiau edukacinius rinkinius, tačiau jie išleisti nebuvo.
Paminėsiu tik kelis eilėraščius iš rankraščių, kuriuos B. Brazdžionis dažnai pats ir iliustruodavo:
Šeima
Suskaitykit,
Pasakykit,
Kiek sudaro
Jų šeima:
Eina tėtis,
Eina skėtis
Ir sūnelis
Su mama?
Pypkutė
Pypkutė rūksta
Dūmų netrūksta –
Lenda į nosį ir į akis!
O kas ten sėdi:
Tėtė ar dėdė
Kas bus toks geras, kas pasakys?
...
Galima pajuokauti, kad jau apie 1950 metus B. Brazdžionis įžvelgė klimato kaitos problemą, tai atsispindi eilėraštyje „Trys pingvinai“.
Gyveno trys pingvinai
Ašigaly šaltam.
Iš sniego ir iš ledo
Namely suręstam.
Po vandenį jie braidė
Ir buvo ne šlapi –
Pingvinas Pa,
Pingvinė Pu,
Ir pingviniukas Pi.
Ir atplaukė matrosai
Ašigalio ištirt
Ant ledo įsikūrę,
Pradėjo kept ir virt.
Pingvinai išsigando –
Kad ledas suliepsnos
Matrosus perspėt bando:
Ašigalį uždegsit –
Ištirps visi sniegai.
Ir mums,
Ir jums,
Visam pasauliui
Be ledo bus blogai.
1955 m. sausio 28 d. laiške Benediktui Babrauskui piktai ir net sarkastiškai rašo apie nutautėjimą: „Bet man rodos, kad to nulietuvėjimo proceso, kuris jau taip gražiai reiškiasi, nebesutrukdysime nei švelniais, nei piktais žodžiais. Nebeužtvenksi upės bėgimo, anot dainiaus. <...> Būtų gyvenę Lietuvoje, būtų lietuviais ir numirę, apie jokį nutautimą nei savo, nei savo vaikų nepagalvoję. Atsirado čia, liks šio lovio patriotais. O jau jų vaikelių tai nė už „namurniko“ Lietuvon nepartempsi. Ką gi jie ten darys, kur nėra nei komikų, nei televizijų, nei kramtomos gumos? Nei tokios šiukšlinos laisvės, kaip čia? <...> Aš pats tuo tarpu dar tikiuosi kokią knygelę patiems patiems mažiesiems išleisti, tiems, kurie dar nė ma, nė tė nemoka ištarti. Jiems paskaitys mamos (kai kurios, aišku, nebe visos). Tai bus ir mamoms savotiška lektūra. Tokį rinkinėlį (vienam egzemplioriuj) padovanojau M. ir J. Gimbutų naujagimei per krikštynas. Dabar jų visa šeima ją retkarčiais paskaito, neišskiriant nė šunelio Apio, kuris, atrodo, daugiau lietuviškai supranta, negu jau kai kurių dažnų dipukų čia gimę „beibiukai“.“
Muziejuje saugoma ši originali, didelio formato B. Brazdžionio pagaminta knyga–sąsiuvinis „Rasos karoliai“, pasirašyta Vytės Nemunėlio slapyvardžiu ir sukurta 1954 m. Gimbutų dukters Rasos gimimo proga. Knygą 1989 m. J. Gimbutas padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui.
Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė