1944 m., grįžtant okupacinei sovietų armijai, kartu su kitais Lietuvos inteligentais nutarė trauktis Aldonos ir Bernardo Brazdžionių šeima su vaikais Algiu, Daliumi ir Saule.

L. Peleckis-Kaktavičius knygoje „Bernardas Brazdžionis“, išleistoje 2014 m., publikuoja interviu, kuriame Brazdžionis sako: „Iš Lietuvos išvykome bėgdami nuo sunaikinimo, bet tas bėgimas buvo ne į gyvenimą, o į mirtį, nes Vokietijoje tebevyko karas, ant miestų ir ant žmonių galvų krito bombos. <...> Bet, sakėmė, geriau būti bombų užmuštam, geriau čia po atviru dangum mirti, negu pasilikti prievartai, smurtui, kančiai...“

Traukdamiesi kartu su reikalingiausiais daiktais išsivežė įvairių dokumentų, šeimos relikvijas, vieną kitą knygą.

Brazdžioniai, pasiruošę trauktis iš Lietuvos iki Kulautuvos plaukė garlaiviu, link Kybartų važiavo sunkvežimiais. Kiršuose, netoli pasienio, buvo poeto Kazio Bradūno tėviškė. Ten apsistojo pas K. Bradūno tėvus kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu, tautotyrininku Antanu Mažiuliu. Artėjant frontui, pasikinkę 4 arklius, keliavo į Rytprūsius.

Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Grace [Graz] (Austrijoje) gyveno J. Leimono sesuo, todėl B. Brazdžionis ir J. Leimonas žmonas su vaikais išsiuntė ta kryptimi, o patys liko laukti, nežinodami – reiks trauktis ar ne. Išsiskyrimą liudija maža rankraštinė knygelė „Svetimi kalnai“, kurioje yra B. Brazdžionio įrašas: „Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19“.

Aldona Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardas buvo paimtas apkasų kasti. Tačiau po trijų dienų, liepos 22-ąją, Virbalyje B. Brazdžioniui buvo išduota medicininė pažyma, kad jis darbui netinkamas. 

Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Trumpam apsigyveno Grace. Ten kelioms savaitėms gavo atostogų korteles ir ieškojosi darbo. Yra duomenų, jog, nusprendęs apsigyventi Furthofe, Brazdžionis vyko pas žmoną ir vaikus į Gotenshafeną, pakeliui užstrigdamas Breslau mieste. Dokumentai patvirtina, jog rugpjūčio 7 d. rytą iš Breslau (Vokietijoje) B. Brazdžionis išsiuntė žmonai 2 telegramas į pereinamąjį lagerį Gotenshafene, pranešdamas savo atvykimo valandą.

Karas vis dar tęsėsi, aplink krito bombos. Visą širdgėlą tuomet išliedavo dienoraštyje. Išlikusi stipriai laiko paženklinta nedidelio formato knygelė, kurioje dauguma įrašų, rašytų pieštuku, yra išblukę, tekste nemažai tik vienam Brazdžioniui suprantamų trumpinių, raštas ne visuomet įskaitomas. Tačiau įrašai padeda ne tik suprasti sudėtingą tremtinių kelią, atsekti, kur ir kada Brazdžioniai keliavo, buvo apsigyvenę, bet ir poeto meilę literatūrai, knygai, kuri karo metais dažnai buvo nustumiama į tolimą širdies kampelį.

Sunkiai įskaitomame Brazdžionio dienoraštyje pirmasis įrašas – 1944 metų rugpjūčio 15-ąją: „7.20 atvykstam į Furthofą“. Tikėtina, jog tuomet atvyko su šeima, nors dienoraštyje apie šeimos narius pirmą kartą užsimena tik rugsėjo mėn. 12 dieną.

Dienoraštyje taip pat rašo, jog Furthofo fabrike jis pradėjo dirbti penktadienį, rugpjūčio 18 dieną. Tolimesniuose įrašuose aiškėja, kad rugpjūčio 31-ąją ten įsidarbino ir K. Bradūnienė.

Iš nerišlaus rugpjūčio 18 dienos teksto aiškėja, kad visur vyko nesąžiningos pinigų rinkliavos, apgavystės, Brazdžionio vadinamos „kombanacijos“. Tos dienos įrašą užbaigia kiek šviesesne mintimi: „Prie kooperatyvo susipažįstu su vietos rašytoju <...>. Jis yra išleidęs scenos veikalų, rašys eilių ir dainų. Dabar <...> domisi gamta, kalnais. Iš vietos gyvenimo siūlo paskaityti [Puteikos] romaną.“

Tiek pabėgėliai, tiek vietiniai gyventojai aptarinėdavo karo eigą Lietuvoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vengrijoje... Šalia tų gyvenimiškai svarbių temų spėdavo aptarti ir Lietuvos gamtines savybes, vietiniai ir kitų tautų pabėgėliai nustebdavo sužinoję, kad Lietuvoje auga pomidorai.

Rugpjūčio 17 d. santūriai pasidžiaugęs, jog nuo rytojaus dirbs Furthofo fabrike, kitą dieną Brazdžionis rašo, jog tai „vienas iš sunkiausių darbų“.

Darbas Furthofo fabrike išties buvo sunkus ir alinantis, ypač tuomet, kai teko šlifavimo skyriuje „pielytes“ plauti. „23.8.44. Trečiadienis / Iš pat ryto gaunu naują darbą – šlifavimo skyriuje plauti pielyčias. <...> Užtvinko pirštas, įlindus geležies rakščiui.“ Kitą dieną: „Iš pat ryto pirštus, plaunat, lyg adatom bado. Bandau kentėti. Atšoku instinktyviai. <...> Po pusryčių pirštus išsitepu cinko mostim. Geriau.“

Dažnai įrašuose fiksuoti aliarmai, kurie tęsdavosi valandą, o kartais ir tris, kartodavosi kelis kartus per dieną. Dienoraštyje minimi bombų sugriauti pastatai, žuvę žmonės...

Ir tarp šių niūraus gyvenimo aprašymų, vis įsiterpia poezijos posmai, kurių dalis vėliau buvo publikuoti rinkinyje „Svetimi kalnai“.

Rugpjūčio 30-osios įraše menka viltis: „Mane pristato lygint pielyčių. Šį darbą daugiausia dirba vokiečiai. Nepamačiau, kaip atėjo 6 val. Žadėjo paskirt prie sausų pielyčių transporto. Bet <...>. net šiurpas nukrėtė. Vėl į tą pragarą prie karštų pielyčių ir druskos. <...> Iš karto nieko. Vėliau pielyčios vis labiau pirštus piauna, druska ima ėsti, jau negaliu pielyčių paimti. <...> Popiet neiškenčiu ir pasiskundžiu. Rankas vis labiau skauda. Rytoj negalėsiu dirbti. Vakare turiu užeiti ir pasisakyti meisteriui. Jis maloniai priima ir pažada kitos pamainos vedėjui parašyti, kad paskirtų čia prie tekinimo mašinų. <...> Gydytojas išrašo mostį. Ir laikinai pakeisti darbą. Daugiau nieko.“

Panašių įrašų ne tik apie savo, bet ir apie K. Bradūnienės sveikatos problemas yra ir daugiau. Tačiau nebuvo kitos išeities, teko dirbti ten, kur darbo buvo... Gyvenimo sąlygos buvo taip pat labai sudėtingos.

Spalio 18-osios, trečiadienio, dienoraščio įraše – vienas aiškus sakinys: „Praneša, kad Arbeitsamtas [darbo birža – J. I.] perkelia mane į Zalcburgą“. Daugiau įrašų dienoraštyje nėra.

Paskutinę spalio savaitę visa šeima išvyko į Zalcburgą, kur pajuto sotesnį ir švaresnį gyvenimą. Tačiau neilgam, nes šiame mieste labai neramu, jis buvo nuolat bombarduojamas, todėl Brazdžioniai nusprendė apsigyventi Austrijoje, aukštai Alpėse, Gatschacho kalnų kaimelyje, vasarvietėje prie Weissensee ežero netoli Italijos sienos. Iš ten 1945 m. pavasarį šeima atvyko į Vokietiją, apsigyveno Wangene. Pasibaigus karui ir pradėjus kurtis DP stovykloms, Brazdžionių šeima apsigyveno Ravensburge, kur 1946–1949 m. Brazdžionis dirbo Ravensburgo lietuvių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame ir literatūriniame gyvenime.

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė