Rašytojo Augustino Griciaus rinkinyje saugoma šviesių lentų skrynia, menanti jo gyvenimą nuo pilnametystės iki iškeliavimo į Amžinybę.

Skrynia pagaminta iš nedažytos medienos, dangtis šiek tiek išgaubtas, pasikelia, ilgojoje kraštinėje pritvirtintas vyriais. Tiksli pagaminimo data nėra žinoma, tačiau dangčio viduje paprastu pieštuku įrašytos kelios datos, anksčiausia iš jų: Gruodžio m / 1917 m. 22 diena. Skrynios viduje yra atskiras 13 cm pločio ir 9,5 cm aukščio skyrelis. Skrynia rakinama – išorinėje pusėje prie dangčio pritvirtintas metalinis liežuvėlis skrynios užrakinimui. Vidinėje dangčio pusėje pieštuku įrašytos kelios datos, raštas nusitrynęs, likę tik jų fragmentai: 1918 [neįskaitoma] 1921 [neįskaitoma] / 1918 [neįskaitoma]. Tikėtina, kad skrynią A. Gricius gavo dovanų iš tėvo savo 18-ojo gimtadienio proga. Tai liudija ir pirmoji data: 1917 m. gruodžio 22 d.

Būsimojo rašytojo tėvas Liudvikas Gricius buvo beraštis ir norėjo, kad jo vaikai šio trūkumo nejaustų. Vyriausiąjį Augustiną jau nuo mažumės leido pas visus, kas tik galėjo pamokyti skaityti. A. Gricius autobiografijoje rašo: Aš „klases“ pradėjau pas davatkėlę Vaicekavičiūtę, mokiusią iš tilžiškių maldaknygių, po jos – pas daugelį kitų „daraktorių“. <...> Po daraktorių dar vieną vasarą mokiausi Gruzdžių pradžios mokykloj (toj mokykloj mokytojas lietuviškai net nemokėjo), kol buvo įkurta valdinė pradžios mokykla Auksučiuose, o po metų kitų ir pačiuose Šiupyliuose. Man labai pavyko, Auksučiuose mano mokytojas buvo Jonas Murka, o Šiupyliuose – Stasys Matijošaitis-Esmaitis. <...> Tiedu mokytojai tartum atspėjo mano gyvenimo kelią ir pakreipė juo mane iš pat vaikystės.

Beskaitydamas tėvo parneštus laikraščius, visas į rankas patekusias knygas tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis, Šiupylių pradžios mokyklą baigė 1913 m. Skaitymas teikė begalinę laimę. Mokytojo S. Matijošaičio paskatintas, 1913 m. ėmė rašyti žinutes į savaitraštį Lietuvos ūkininkas.

Tėvo nuomonė buvo griežta: skaityti ir pasirašyti moka, tad pradžios mokyklos sūnui pakanka. Tačiau Augustinas rankų nenuleido, rašė reportažus iš vietos gyvenimo spaudai, pabandė parašyti ir humoristinį pasakojimą, publikuotą laikraštyje Darbo balsas, už kurį gavęs redakcijos pagyrimą. Darbas spaudoje viliojo, noras buvo begalinis, todėl, sulaukęs pilnametystės, susikrovęs mantą į medinę skrynią, išvyko į Šiaulius, planuodamas mokytis mokytojų kursuose. Tačiau paskutinę minutę persigalvojo ir įstojo į telegrafo kursus, sumąstęs būti paštininku telegrafistu.

1921 m., grįžęs iš kariuomenės, tarnavo registratoriumi paštų valdyboje. Tikėtina, kad skrynioje įrašyti skaičiai 1921, žymi kelionę į Kauną, kuriame skleidėsi jaunas rašytojas, žurnalistas, šeimos vyras ir tėvas. Kaune gyveno iki 1940-ųjų birželio 14-osios, kuomet A. Griciaus šeima su keturiais vaikais buvo išvežta į Sibirą.

Rašytojo sūnus, tarptautinio garso operatorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Gricius prisimena:  Tėvas buvo „nuo žagrės“ pačia tikriausia ir tiesiogine prasme be jokių atspalvių. Jaunystėje jam teko ne tik arti žemę, bet ir apskritai paragauti prakaitu aplaistytos valstietiškos duonos. Pirmojo pasaulinio karo metais už tai, kad pamaitino miškuose besislapstančius rusų kareivius, buvo patekęs į vokiečių darbo stovyklą, kur, gavęs stiprų feldfebelio antausį, viena ausim blogai girdėjo visą gyvenimą. Mokslo ragavęs tik Gruzdžių trimetėje, sulaukęs aštuoniolikos, nešinas kuparėliu iš baltų baltutėlių uosio lentučių, kuriame tilpo visa jo manta, neturėdamas nei galingų užtarėjų, nei specialybės, jis išėjo į miestą. Tas kuparėlis gana ilgą laiką tarnavo įvairioms reikmėms – kadaise mes, vaikai, jame laikėme savo žaislus, vėliau Tėvas į jį buvo sukrovęs savo rankraščius. Dabar ta balta, aptrūnijusi medinė dėželė stovi Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje su kukliu užrašu: „Iš asmeninių rašytojo A. Griciaus daiktų“.

Asmeniniai šeimos daiktai, kol Griciai buvo tremtyje, nedingo, nebuvo išmėtyti ar pagrobti. Liko beveik viskas. Net šviesių uosio lentų skrynia, A. Griciaus šeimoje vadinta kuparėliu.

Galima tik įsivaizduoti, kaip ilgus kilometrus pėsčiomis teko keliauti nešant nedidelę, bet gana sunkią medinę skrynią, kuri Gricių šeimoje vienokią ar kitokią funkciją turėjo visą gana sudėtingą rašytojo gyvenimą. Belieka dėkoti, kad kuparėlį, A. Griciui mirus, šeima perdavė muziejui.

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2024 m.