Gausiame žurnalisto, prozininko, dramaturgo, vertėjo, visuomenės veikėjo Augustino Griciaus rinkinyje (per 620 eksponatų) aptinkame keletą jaukių, šiltų gausios rašytojo šeimos nuotraukų, iš kurių dvelkia meilė šeimai, pagarba jos vertybėms ir tradicijoms. Jis mėgo fotografuotis su artimaisiais per šv. Kalėdas – šeimos šventę, o ir pats gimė šventiniu laikotarpiu – 1899 m. gruodžio 12 d. Šiupyliuoe, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje.

Viena nuotraukų primena kalėdinę atvirutę, kurioje tarsi kelionėje laiku įamžinta džiaugsminga, šviesi akimirka – 1938 metų šv. Kalėdos. Visa šeima – net trys kartos! – susirinkusi prie subtiliais, trapiais žaisliukais papuoštos eglės, kurios viršūnėje mirga panaši į vėjo malūnėlį žvaigždė. Kambaryje sėdi iš kairės: rašytojo žmonos motina Juzefa Oškinienė (1865–1948), jos dukra Elena Oškinaitė (1898–1975), rašytojo sūnus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius (stovi, 1928–2021), dukra gydytoja onkologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Laima Griciūtė (1926–2018), žmona Anelė Gricienė (1899–1986), žurnalistas, rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas Augustinas Gricius ir sūnus smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Gricius (1932–2021). Kitoje pusėje – antspaudas: „1938-12-26. Foto Atelier M. Smecechausko. Kaunas, Laisvės al. 36. Tel. 2 66 02“ bei lakoniškas A. Griciaus užrašas: „Prie eglutės“. Tarpukario fotografas Mejeris Smečechauskas, žinomas portretistas ir fotoreporteris, dirbo, kaip ir A. Gricius, laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje (1944-02-08 jis nužudytas Dachau koncentracijos stovykloje). Matome meistriškai susodintas ir sustatytas figūras šventiškame fone: mielą žilagalvę močiutę, elegantiškas moteris, guvius, linksmus vaikus ir inteligentišką rūpestingą jų tėvą. (Kaune A. Gricius susipažino su režisieriaus Antano Sutkaus žmonos aktorės Jadvygos Oškinaitės seserimi Anele Oškinaite. Juos 1925 m. sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas.)
A. Gricius – vienas geriausių lietuvių humoristų (rašytojas J. Bulota jį pavadino „humoro akademiku“). Reikšmingiausią jo kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Yra parašęs humoreskų, feljetonų, satyrinių apsakymų (slapyvardis „Pivoša“), atsiminimų, scenarijų kino filmui „Kalakutai“, išvertė N. Gogolio, A. Tamsarės ir kitų rašytojų kūrinių. Feljetonams būdingos ryškios anekdotinės situacijos, ekspresyvus pasakojimas. Sovietiniais metais daugiausia reiškėsi kaip dramaturgas. Įdomesni paskutinieji dramaturginiai kūriniai, kuriuose Gricius atsiskleidžia kaip vienas geriausių lietuvių humoristų. Apsakymuose dažniausiai vaizduojami gimtųjų vietų žmonės, vaikystės kaimo gyvenimas.

Visi vaikai – būsimi įžymūs, talentingi Lietuvos žmonės, palikę gilią vagą įvairiose mokslo, medicinos, meno ir kultūros srityse. Nuotraukoje nematome jauniausiojo sūnaus – aukštos kvalifikacijos gydytojo urologo Kastyčio Griciaus (1940–2019), kuris tada dar nebuvo gimęs.

Rašytojas ir jo šeima dar nežinojo, kad šis kalėdinis stebuklas netrukus subyrės į šukes: Antrasis pasaulinis karas atneš Lietuvai okupaciją ir kančių golgotą. 1941 m. Gricių šeima buvo ištremta ir gyveno Altajaus krašte, Jakutijoje, „už Uralo, žemės galo“, o vėliau, kai tremties nuosprendis buvo panaikintas, – Jaroslavlio srityje. Rašytojo sūnus Jonas Gricius vėliau apie tai savo atsiminimų knygoje „Vingiai“ („Vaga“, 2001) pasakos, kad nuo tragiškos žūties šioje už poliarinio rato esančioje „liaudies priešų“ galutinėje stotelėje jų myriop pasmerktą šeimą išgelbėjo tėvo telegrama Justui Paleckiui (tarpukariu jų šeimos bičiuliavosi, net dalindavosi vaikų vežimėliais) su lakonišku tekstu: „Keliaujame Lenos upe šiaurės kryptimi nežinia kur.“ Į artimiausią sustojimo vietą – Aliochminską – atvykę NKVD pareigūnai (šios represinės Sovietų Sąjungos valstybinės institucijos santrumpą paprasti rusai šifruodavo taip: „Neznaju kogda vernus domoi“ – „nežinau, kada grįšiu namo“) pasakė, kad gautas įsakymas Gricių šeimą palikti Jakutske. Rašytojo rinkinyje saugomas pluoštas represinių struktūrų išduotų tremties dokumentų: orderis dėl teisės pas A. Gricių daryti kratą (1941), pažyma apie jo šeimos ištrėmimą į Jakutijos ASSR (1941), pažyma, kurioje nurodoma, kad visi jo šeimos nariai perduodami Jakutsko žuvies tresto žinion (1942), Krajušinsko milicijos viršininko pavaduotojo pažyma, kurioje nurodoma, kad A. Griciui laikinai leidžiama išvažiuoti į Barnaulą gydymuisi 1941-10-25–1941-10-30 ir kiti. Išlikusi ir viena portretinė rašytojo, neseniai grįžusio iš „žemės galo“, nuotrauka, kurioje matome suvargusį, išsekusį žmogų su šypsenos šešėliu veide, kitoje pusėje – užrašas be komentarų: „Augustinas Gricius. Maskva, 1944 m. vasaris“.

Rašytojas, nuo 1942 m., Justo Paleckio iniciatyva paleistas iš tremties, gyveno Rusijoje. 1944 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Meno reikalų valdyboje, vėliau ėjo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėjo pareigas. 1950–1955 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas, iki 1970 m. buvo jos valdybos narys. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai.

J. Gricius mirė 1972 m. vasario 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

O kol kas nuotraukoje, dvelkiant šv. Kalėdų dvasiai, lyg eglutės burbule šypsosi laiminga šeima... juk ši istorija baigėsi laimingai.

Nuotraukas ir daugumą eksponatų muziejus gavo iš rašytojo žmonos Anelės Gricienės 1975 m., sūnaus Jono Griciaus ir dukters Laimos Griciūtės 1986–1988 m.

Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė, 2025 m. 

______________________

Augustinas Gricius su žmona, vaikais ir giminėmis prie eglutės. 1938-12-26. MLLM F 1074