Lietuvos literatūros istorijos puslapiuose yra rašytojų, išleidusių per 30 knygų, yra – tik vieną, tačiau yra ir tokių, kurie parašė keletą rinkinių, bet jie taip ir liko rankraščiuose.  

Įdomaus eksponato skiltyje pristatome pastarąjį kūrėją: išeivių poetą, literatūros kritiką Praną Visvydą (tikr. – Višomirskis, 1922–2017). Nuotraukoje jis užfiksuotas ne prie darbo stalo su plunksnakočiu rankoje, o su savo mėgstama teniso rakete. Net ir sulaukęs brandaus amžiaus, šiam žaidimui skirdavo daug laiko, o vakarais mėgdavo su bičiuliais rimuoti prie šachmatų lentos – tai jam buvo poilsis, atgaiva po sunkaus darbo Kalifornijos fabrike. P. Visvydas savo gyvenimo neįsivaizdavo be kūrybos. Pradėjęs rašyti gimnazijoje, kūrė iki gyvenimo pabaigos: „Būtinumas grįžus iš darbo rašyti, būtinumas stovint prie mašinos, kai niekas nežiūri į burną, pusbalsiu deklamuoti savo eiles, būtinumas išgėrus vieną kitą karčiosios lašelį sukniubti prie stalo  ir atsiverti popieriuje, būtinumas nuolat ir nuolat nuo pat vaikystės dienų. Aš kitaip negaliu. Aš galiu labai menkai kurti, bet nekurti aš negaliu. MANO kūryba yra mano rauda, kažkoks nuolatinis nepasitenkinimas, priekaištavimas be galo be krašto. Kodėl aš raudu. Gal būt todėl, kad mano krauju srovena rauda, mano tėvų, mano tautos, mano protėvių, gal kadaise buvusių baudžiavininkų skausmas.“ (Iš P. Visvydo laiško V. Šaltmirui, 1948 VIII 11). P. Visvydo poezija buvo spausdinama tiek išeivijos, tiek Lietuvos kultūrinėje spaudoje. „Poezija atliepia mano dvasios dvelkimą, mano skaudžias valandas, joje atsispindi žmogaus sielvartas ir ironija. Rašiau visuomet eiles emocijos pagautas arba paliestas įvykių, dažniausiai skaudžių“, – rašė kūrėjas. Jo kūrybą palankiai vertino literatūros kritikai – A. Vaičiulaitis, V. Skrupskelytė, H. Nagys, K. Bradūnas. Laiške A. Vaičiulaičiui poetas rašė: „Noriu nuoširdžiai Jums padėkoti už taip gražų mano eilių patalpinimą „Aiduose“. Pasijutau lyg kažkas mane būtų įkėlęs į aukštesnį rojaus ratą, kur yra ir šviesu ir gera. Dabar man telieka tik dar labiau įtempti dvasios sparnus, dar labiau miklinti minties ir žodžio sklandumą, kad sekantis skridimas būtų dar efektingesnis. Esu pasiryžęs išleisti knygą. Kada ji pasirodys nelengva pasakyti. Turiu surasti leidėją. Žinau, kad tai stebuklas – jei leidėjas sutinka leisti poezijos knygą. Dėl to nenorėčiau priekaištauti leidėjams. Jų darbas yra leisti knygas, kurias perka ir skaito žmonės. Tuo tarpu poezija jau tiek yra atitrūkusi nuo žmogaus, tiek atitolusi nuo gyvenimo paviršiaus, kad tūlas skaitytojas beveik ir nesupranta, ką tie vargšai poetai rašo. <...> Aš, pagaliau, nusižeminimo kupinas atsigręžimas į artimą žmogų, į artimą daiktą, į žodį, kuris yra suprantamas, į lengvą įvaizdį, kuris yra pagaunamas be didelės protinės įtampos. Ta pačia liga serga ir mano poezija.“ (Soute Gate, 1961 VI 10).

Šiais metais, minėdami Prano Visvydo 100-ąsias gimimo metines, norime priminti kūrėjo vardą ir pakviesti paskaityti jo kūrybos: eilėraščių, miniatiūrų, esė, publicistikos, literatūros ir teatro kritikos straipsnių, recenzijų, kurie „išbarstyti“ almanachuose ir antologijose, spaudoje –  „Aiduose“, „Darbininke“, „Drauge“, „Lietuvių dienose“, „Akiračiuose“,  „Pradalgėse“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“ ir kt. „Ką galiu tarti apie save – žymi atidėliotoją? Nieko ypatingo. Neįvykdžiau to, ką debesyse buvau užsibrėžęs. <...> Viena paguoda: tebetausoju meilę išgyventos epochos literatūrai – visuotinei ir lietuvių.“

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė