Tautosakininkė, poetė Pranutė Aukštikalnytė gimė 1922 m. vasario 1-ąją Vabalninke (kitur rašoma, kad kovo 1-ąją). Mokėsi Vabalninko pradinėje mokykloje, o vėliau Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Ten literatūrą jai dėstė poetė Salomėja Nėris. Ji pirmoji pastebėjo, kad Pranutė gabi literatūrai, skatino rašyti, ragino neapleisti kūrybos. Pirmieji kūrybiniai bandymai spausdinti Ateities spindulių žurnale, o vėliau Pranutės eilėraščiai pasirodė žurnale Ateitis. Šiame žurnale savo kūrybą spausdino Kazys Bradūnas, Eugenijus Matuzevičius, Vytautas Mačernis, Mamertas Indriliūnas.

Vėliau P. Aukštikalntė studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. Gyveno vienuolių pranciškonų bendrabutyje. Toliau studijas tęsė Vilniuje. Studijų nebaigė, buvo pašalinta iš universiteto, nes neįtiko sovietinei santvarkai. Sugrįžo į Vabalninką. O čia dėjosi siaubingi įvykiai. 1945-ųjų vasario 21-ąją žuvo daug Vabalninko partizanų. Tarp jų ir artimas Pranutės draugas Mamertas Indriliūnas. Motina serga, tėvą pasodina į kalėjimą, tik po kelių metų pavyksta iš jo išeiti.

Pranutei parašo studijų metų draugas Gediminas Jakimavičius (vėliau Jokimaitis). Dabar jis tremtinys. Gedimino laiškai buvo pilni šviesos, skaidrumo. Jis rašė ne apie sunkumus, žiaurumus, bet apie nepaprastą gamtos grožį, sutiktus gerus žmones. Mane tiesiog pritrenkė jo dvasios tvirtumas, didybė – jis visiškai nepalūžęs, laisvos dvasios, didus. Dažnai jam rašiau. Tolydžio tie laiškai darėsi vis emocingesni. Per tokias tolybes jie tapo dviejų žmonių šauksmu, artėjimu vienas į kitą – nesulaikomu artėjimu.

Gediminas kvietė Pranutę į Sibirą, ji negalėjo palikti sergančios motinos. Troško padėti Gediminui, pasirūpino pasu. Pasas buvo įdėtas į F. Dostojevskio knygą. Gediminui pavyko grįžti į Lietuvą. Gyvenimas nebuvo lengvas, vis keitė gyvenamąją vietą, Pranutė mokytojavo, vėliau neteko to darbo. Pranutė ir Gediminas išvyko gyventi į Rygą. Ji vertėsi siuvėjos amatu, jis dirbo šaltkalviu.

Niekur, niekur mes neturime namų –

Maži, audros išvyti paukščiai

Į plačius nykius rudens laukus,

Blaškomi liūčių ir vėjų neramių, 

Nepaskrisdami į begalinį aukštį, 

Glaudžiam vakarais sparnus sunkius –

1953-aisiais Pranutė baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos skyriuje. Tapo filologijos mokslų kandidate. Parašė knygą Lietuvių liaudies baladės. Vėliau parengė tautosakos rinktines vaikams Bitė ritė baltaragė, Su saule lijo. Parašė straipsnių apie lietuvių tautosaką.

P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė mirė 1989-ųjų rugsėjo9-ąją. Palaidota Karveliškių kapinėse prie 1986 m. mirusio vyro Gedimino Jokimaičio. Sūnaus Kęstučio Jokimaičio rūpesčiu buvo išleistas P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės eilėraščių rinkinys Sugrįžimai.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas labai mažytis poetės, tautosakininkės P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės fondas. Džiaugiamės, kad turime nors tiek.


Parengė muziejininkė Albina Protienė