Sausio 23-ąją švenčiame poetės Nijolės Miliauskaitės gimtadienį. Amžinybėn ji iškeliavo naktį iš sekmadienio į pirmadienį 2002-ųjų kovo 25-ąją. Nijolė Miliauskaitė – poetė, 2000 m. Nacionalinės premijos laureatė, pirmoji moteris, apdovanota Jotvingių premija. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas labai gražus poetės fondas. Jame ypač gausu fotografijų. Apie vieną jų – truputį daugiau. Juodai balta, portretinė N. Miliauskaitės fotografija. Su dedikacija bendramokslei iš Kapsuko (dabar Marijampolė) V. Mykolaičio-Putino vidurinės mokyklos-internato Birutei Lencevičiūtei-Sabaliauskienei.  N. Miliauskaitė Keturvalakiuose baigė pradinę mokyklą, vėliau mokėsi mokykloje-internate Kalvarijoje, o nuo devintos klasės Kapsuko V. Mykolaičio-Putino mokykloje-internate. Fotografiją muziejui Birutė padovanojo 2003-ųjų lapkritį. Ji prisipažino, kad mažai bendravo su Nijole, bet jai dovanotoje fotografijoje įrašyta labai graži strofa. Antroje fotografijos pusėje mėlynu rašalu Nijolė įrašiusi: „Aš dešimtą dieną kėliaus. / – – – – – – – / Mano rankos – baltas smėlis. / Mano akys – jūros mėlis. / Kardas kirto jauną širdį. – / Iš širdies pušelė žėlė – – Birutei prisiminimui nuo Miledi. 1968 04 27.“
Virš strofos nupiešta žvaigždutė... Portretinėje fotografijoje dešinioji Nijolės veido pusė skendi tamsoje. Ilgi, nepaprastai žvilgantys plaukai... Ji labai fotogeniška... Poetė Zita Gražina Mažeikaitė-Sajienė, kuri kartu su Nijole mokėsi internate, savo atsiminimuose „Toks mums buvo tekęs laikas...“ pasakojo, kad ši padidinta Nijolės fotografija buvo pakabinta mokyklos ateljė. Joje išryškinta viena Nijolės veido pusė, graži lūpų linija, ant kaktos užleista plaukų sruoga... „Kita veido pusė skendėjo tamsoje. Ta jos nuotrauka savotiškai traukė, bet joje buvo jaučiamas kažkoks skausmas, gėla. Paprašiau fotografo, kad jis ir mane panašiai nufotografuotų. Kai atėjau atsiimti nuotraukos, jis pasakė, kad nieko neišėjo...“ Fotografavo N. Miliauskaitę Juozas Šmulkštys. J. B. Ignatavičius atsiminimuose „Nuo Rausvės pakrančių – į prasmingą gyvenimą“ irgi pasakoja apie šią Nijolės fotografiją. „Tuos mokyklinių metų polius, tą dvilypumą labai gerai atspindi mano albume išlikusi gal 1966 m. mokyklos fotografo Juozo Šmulkščio daryta Nijolės portretinė nuotrauka: ilgi plaukai perskirti, paleisti žemyn, apšviesta tik viena veido pusė. Gal tai protestas, gal individo išraiška, gal dvigubas – mokyklos ir internato gyvenimas, gal?..“
N. Miliauskaitė pirmojoje eilėraščių knygoje „Uršulės S. portretas“, išėjusioje 1985 metais, rašė: „su kokiu džiaugsmu nusimesčiau / nušiurusią prieglaudos suknią / iš velnio odos, velveto...“ Nijolės klasės draugės prisimena, kad ji buvo išskirtinė. Ir nepaprasta poetė, ir stebėtinai subtiliai gebanti pasipuošti mergaitė. Kuklius Nijolės drabužius visada puošdavo koks nors originalus akcentas. Melsvas plaukų šalikėlis, pačios nerta apykaklaitė. Ant aksominės juostelės pakabintą Nijolė Miliauskaitė nešiojo senelio Vinco Palioko sugedusį kišeninį laikrodį...
Mėgo pasirašyti slapyvardžiu Miledi. Taip pasirašė ir ant šios fotografijos... Romualda Valiukevičiūtė-Žilinskienė prisimena, kad draugams Nijolė buvo Miledi, Miledina, o mokyklos sienlaikraštyje eilėraščius pasirašydavo Verdenės slapyvardžiu.  Nijolės lietuvių kalbos mokytoja Liuda Viliūnienė pasakoja, kad per karnavalą N. Miliauskaitė pasigamino kaukę, kurią pavadino Verdene. Nuo tada jos slapyvardis –Verdenė... 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė