Poeto Marcelijaus Martinaičio gyvenime žaismės netrūko. Jis tiesiog negalėjo ramiai gyventi, knietėjo kažką iškrėsti – kokį smagų pokštą, nepiktą juoką. Atsiminimų knygoje „Marcelijus“ galime aptikti daug pasakojimų apie rašytojo išdaigas. A. Zurba prisimena, kaip Marcelijus aplodavo milicininkus. Poetas su jais yra turėjęs ir visai rimtų konfliktų. Kas pasakys, kad čia kalta jaunystė. Kur nors linksmiau pasėdėjus, kompanija išsiruošia namo. Gatvėje pasirodo milicijos patrulis. Marcelijus nieko nelaukia, kaip prityręs telefonininkas ropščiasi į pirmą pasitaikiusią liepą. Ir kad tik to ropštimosi pakaktų. Išdaigininkas puikiai mokėjo pamėgdžioti lojančius šuniukus. Taigi, milicininkai sukiojasi už kokių 30 metrų, žvalgosi į linksmesnę, bet nieko blogo nedarančią kompaniją. Ir staiga iš liepos: „Viau, viau!

Gatvėje subruzdimas. Pareigūnai pastebi ir lojantį kaltininką. „Tai mus aplojot?! – krapšto poetą iš medžio. Rašo protokolą. Liudininkų žodis nepadeda. „Vis tiek – loja! Kol buvom atokiau – tylėjo, o priėjom arčiau – ir prašom!“ Kai tik milicininkai pasuka tolyn, gatvėje ir vėl nuaidi: „Viau, viau!“ Paskui tenka ne kartą varstyti milicijos komisariatų duris. Iš ten – skambučiai į Rašytojų sąjungą, universitetą.

Poetas A. Baltakis prisimena Marcelijaus lojimą Maskvoje. Pamenu, net Maskvoje vieną kartą mes, rašytojai, truputį išgėrę ėjome pro Kremlių ir Marcelijus pradėjo loti. Labiausiai persigando Eugenijus Matuzevičius: „Ką tu darai, Marčiau?“ O Mieželaitis sako: „Poetas yra laisvas, tegu loja.“ Marčius pralojo, mes praėjome, nieko taip ir neįvyko. Tačiau vieną kartą Lietuvoje jis prisilojo ir pateko į miliciją, jį išlaikė per naktį ir paklausė, kur dirba. Pamenu komišką epizodą, kai man į Pergalės redakciją paskambino milicininkas. Kalbamės rusiškai: „Pas jus dirba toks Marcelijus Martinaitis? – „Dirba.“ – „Nupieškite žodinį jo portretą.“ – „Labai paprasta. Pailgo veido... O ką jis padarė?“ – „Lojo.“

Iš fotografijų matome, kad M. Martinaičiui būdinga šilta šypsenėlė. Jis būdavo gero ūpo. Rašytojas R. Sadauskas prisimena, kad studijų metais Marcelijus nešiojo labai plačias kelnes, o tuo metu buvo madingo siauros dūdelės. Bičiuliai patarė Marcelijui pasisiaurinti kelnes. Jis pagalvojo ir pasakė: „Reikėtų, bet medžiagos gaila.“

Fotografas A. Kunčius prisimena, kad M. Martinaitis buvo greitakalbis. Kartais kalbėdavo taip greitai, kad būdavo sunku suprasti. Paprašytas pakartoti, Marcelijus atsakydavo: „Žinai, kad kunigas du kartus to paties pamokslo nesako?“

Fotografui labai įstrigo savotiški pasivaikščiojimai su Marcelijum po Vilnių: Turiu paminėti, kad tuo metu per oficialius renginius buvo išpopuliarėjęs patosiškas plojimas. Marcelijus užmiršdavo, kad yra žinomas žmogus, ir mes darydavome tokius gatvės vaidinimus. Dar iš toli atpažinę vienas kitą, pradėdavome vienas nuo kito slėptis. Taip slėpdavomės, kol vienas kitą prieidavome. Galbūt kiti galėdavo pagalvoti, kad esame išgėrę. Priartėję lėtai nusilenkdavome ir vienas kitam plodavome. Tai buvo mūsų fliuksas. Būdavo nesvarbu, ar kas nors tai matydavo ir ar suprato, ką darome, – visa tai atlikdavome be jokio varžymosi. Tie slapstymaisi ir plojimai tęsėsi ilgą laiką. Jau vėliau ir patys juokdavomės iš to, bet išsiskirdami vis tiek vienas kitam paplodavome. Susitikę tokius vaidinimus kartodavome gana dažnai.

Literatūros tyrinėtojas K. Urba prisimena, kad Marcelijus turėjo tokį labai kasdienį humoro jausmą, galėdavo tiesiog paikioti, nesijaudinti dėl savo orumo. Niekada nebijojo, kad ims ir nukris įžymybės, intelektualo, klasiko kepurė. Tokios tiesiog nenešiojo.

 

 

 

Niekas nieko

niekam nieką

nė su niekuo –

niekada.

 

Niekas nieką

niekuo niekam

niekaip nieko –

nė su kuo.

 

Niekam nieką

niekas niekuo

niekaip nieko –

nė už ką.

M. Martinaitis, Kukučio niekų dainelė

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė