Poeto Marcelijaus Martinaičio rankraščiai yra ypatingi. Literatūrologas Valentinas Sventickas savo tekste „Rankraščiai kaip rankdarbiai“ rašė apie poeto rankraščius, jų genezę. M. Martinaitis pirmiausia užsirašydavo eilėraščius ranka, taisydavo irgi ranka. Ilgai jaukinosi kompiuterį. Bet vis tiek rašymas ranka išliko poetui pats mieliausias. M. Martinaitis savo rankraščius juokaudamas vadindavo rankdarbiais. Anot V. Sventicko, labai martinaitiškas sąmojis. Labai daug rankraščių poetas sudegino židinyje. Šį tą išgelbėjo žmona Gražina...
M. Martinaitis paprastai rašydavo jau kažkur naudoto lapo kitoje pusėje. Buvo labai taupus, jam rūpėjo ekologija. Poetas yra rašęs didelio formato sąsiuviniuose, bloknotuose. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas didelis, rudas, dermantino viršeliais sąsiuvinis. Ten daug rašyta ir taisyta paprastu pieštuku. Pieštukas išblukęs, sunku įžiūrėti, perskaityti...
Mokykloje M. Martinaitis išmoko dailiai rašyti. Knygoje „Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“ publikuojamas Marcelijaus įrašas Stasės Dobilaitytės-Martišienės atminimų albumėlyje. Prisimink!!! Vėl sugrįš gegutė į pakrantę seną, / Vėl į širdį belsis jos graudus ku-kū. / Prisimink tu mane baltame gegužy, / Tviskančioje saulėj ašarų perlu. Stasiukei Marcelijus Gerviniai 1952.Parašyta labai gražia rašysena, vėliau rašysena keitėsi. Puslapiai M. Martinaičio dažnai primarginti nuo krašto iki krašto, skersai išilgai. Rašė šratinuku, rečiau pieštuku. Įskaityti jo rašyseną nelengva. Panašu į skubius scenografo užsirašymus, jam pačiam suprantamus, o kitiems – vargiai. Gali būti, kad gūdžiuoju sovietmečiu buvo net stengiamasi rašyti taip, kad ne visi suprastų... Apie tai rašė M. Martinaičio rankraščių tyrinėtojas V. Sventickas.
Poetas M. Martinaitis apie savo rašymą daug yra pasakojęs. O iš tikrųjų aš nesėdžiu dienų dienas grandinėmis prisirakinęs prie rašomojo stalo, rašau tik tada, kada „užeina“. Tik nesu nustatęs, kada tai darau, ar esant pilnačiai, ar naktį, ar dieną, ar per kačių „mirčių“, kai klausausi tokių skausmingų balsų, kurie primena mano jaunystės brendimo kančias. Galiu tik pasakyt, kad eilėraštis mane užklumpa netikėtai,ir niekad prie stalo, prie kompiuterio. Tada aš nieko negirdžiu, jokios muzikos, jokio angelų balso, tikriausiai neatrodau pamišęs, susivėlęs, nieko nematantis.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė