atidaviau savo dainą medžiui,
ir būsiu dabar ta lengvabūdė žolė –
kurioje vėjo karšta širdis
įsispaudžia
Danguolė Sadūnaitė
Istorinėje nuotraukoje užfiksuota skautų stovykla Grevene (Vokietija) 1947 m. Prie palapinės stovi jaunos skautės: Laima Petkevičiūtė, Aldona Rastenytė, Živilė Duobaitė, o antra iš dešinės – būsima poetė, devynių knygų autorė Danguolė Sadūnaitė. Jos kūrybinėje kraitelėje ne tik poezijos knygos, bet ir lietuvių klasikų kūrinių vertimai į anglų kalbą, išleisti „Manyland“ spaustuvėje Niujorke. Apmaudu, kad šios savitos, originalios poetės kūryba iki šiol neišleista Lietuvoje.
Poetė šiuo metu gyvena mažame miestelyje – Putname (JAV). Lapkričio 18 d. pasitiks savo jubiliejinį gimtadienį. D. Sadūnaitė gimė 1931 m. Kaune, 1944 m. su tėvais pasitraukė nuo sovietų okupacijos į Vakarus, atsidūrė Detmolde. Čia jau buvo apsigyvenę daug meno žmonių, veikė lietuviška biblioteka, buvo leidžiamos knygos, spausdinami laikraščiai, įkurtas dramos teatras „Aitvaras“. Vėliau Sadūnų šeima persikėlė į Greeveną, o iš ten emigravo į Didžiąją Britaniją. D. Sadūnaitė studijavo vokiečių ir anglų kalbas bei literatūrą Šiaurės Velso universitete. Žavėjosi tokiais autoriais kaip Wordsworth, Keats, Shelley, Jane Austin, George Eliot, Hardy. Domėjosi rusų literatūra, jai patiko I. Turgenevas, A. Čechovas, F. Dostojevskis. Poetės kūrybinį braižą neabejotinai paveikė ir XX a. pradžioje klestėjusio imažinistų – anglų ir amerikiečių poetinio sąjūdžio – veikla. D. Sadūnaitei imponavo, kad poezijoje jie prabyla kasdiene kalba, kuria naujus ritmus, turi temų įvairovę. Imažinistai manė, jog poezija turi būti „kieta ir aiški“, jos esmė – koncentracija. D. Sadūnaitė įkvėpimo sėmėsi ir dailėje, jos sielai artimi prancūzų impresionistai: Monet, Renour, Dega. „Mėgstu meną ir galėčiau dailės galerijas lankyti kasdien. Mano eilėraščiuose vyrauja vaizdingumas – tapybiškumas. Neesu linkusi į muziką. Išraiškingesnė man spalva ir jausmas,“ – sakė poetė.
Nuo pirmosios iki paskutinės knygos išliko originali, ištikima savo stilistikai. Eilėraščiai dažniausiai – glaustos ir taupios miniatiūros. Ji nutolsta nuo klasikinio ritmo ir rašo laisva forma, koncentruodama dėmesį į vaizdų ryškumą, jausmo gyvumą. Svarbią vietą poezijoje užima metaforos, įvairūs spalvų ir šviesos deriniai: „palšas dangus“, „juodas vario paukštis“, „auksinė gėlė“, „purpuro šventykla“, „auksažvynė“, „mėlynas šauksmas“, „perlinės rasos“, „dangus pajuodavusiu veidu“, „džiaugsmas žalčio žalumo“, „vėjas raudonas“ ir kt. D. Sadūnaitės kiekvienas eilėraštis priverčia stabtelti ir susimąstyti. Tylos ir spalvų sampynoje veriasi visatos grožis. Tikėjimas tampa atrama, tvirta ašimi, gelbstinčią chaotiškame gyvenime. Poetė perteikia jausmus subtilia lyrine intonacija, įvilkdama juos į modernų rūbą. „Man patinka eilėraščiai, kuriuose mažai žodžių, glaustas minčių išreiškimas. Aš nelinkusi skaityti perkrautus eilėraščius. Man atrodo, kad eilėraštis su maža žodžių gali daugiau ką pasakyti“, – rašė poetė.
Pirmuosius eilėraščius parašė 19-os metų, tuomet įsitraukė į literatų bendruomenę Anglijoje. Debiutavo tik po gero dešimtmečio – knyga „Vasaros medžiuose“ išleista 1961 m. Amerikoje. Po sėkmingo pirmosios knygos įvertinimo ji uoliai atsidėjo kūrybai, leisdama knygą po knygos anglų ir lietuvių kalbomis: „Kai Tu arti manęs“ išeina Los Angeles 1965 m.; „Tu esi mano žemė“, Bostone, 1968 m.; „To Regions Of No Admittance“, New York, 1968 m.; „Laiškai Dievui“, Brooklyne, 1970 m.; „Recollections of a Childhood“ (1971); „Pakeliui į Emmaus“, Putname, 1974 m.; „Baltas ievos medis“, Southfielde, 1977 m. (paskirta Lietuvių Rašytojų Draugijos premija); „And there was the moon throwing stones at birds“, Putname, 1978 m.
D. Sadūnaitė kūrė tiek lietuvių, tiek anglų kalba: „paprasčiausia kai kurios mintys man atrodė geriau išeina išreikštos anglų kalboje. Tą dariau ne tiek daug, bet buvo iššūkis išreikšti mintis anglų kalboje. Norėjau sau įrodyti ir kitiems parodyti, kad galiu... Ateidavo vaizdas, kai kurios mintys, ir jos išsakytos anglų kalba, turėjo ypatingą žodžio ekspresiją. Atėjęs vaizdas gražiau įsikūnydavo anglų kalba.“
Daugelis literatūros kritikų palankiai vertino jos kūrybą. Vladas Kulbokas, aptardamas jos poeziją, rašė: „D. Sadūnaitė atstato žmonių iškreiptą pirminį santykį su gamta – ne jos pavergimas, o jos kontempliavimas ir per ją susitikimas su visatos Leidėju – Didžiuoju Sodininku. D. Sadūnaitė – iškili moderniosios religinės poezijos atstovė susitelkimo bei kontempliacijos keliu eidama laisvu eiliavimu reiškia gilų žvilgsnį į visatą bei jos Kūrėją“.
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė