Poetas, prozininkas Albinas Žukauskas buvo tikras gamtos vaikas. Labai mėgo žvejoti, labai patiko vienam. Žvejodamas kurdavo eilėraščius. Daug gerų idėjų, minčių, vaizdų, rimų, tropų pribarstyta paupiuose, patvenkinėse, ežerų meldynuose. Kiek pajėgi, stengiesi juos surankioti! Kartais pasiseka. Kartais nepasiseka. Grįžti be laimikio – ir vienokio, ir kitokio.

Be to, žvejo aistra ugdo fantaziją, gerokai sumažina nuotolį tarp tikrovės ir išmonės, kada nebesuvoki, ar jau meluoji, ar dar sakai teisybę...
 Viename interviu taip sakė A. Žukauskas.

Rašytojas yra prisipažinęs, kad jam labiausiai prie širdies upės. Bet, matote, upės tai kaip moterys – pamatai, susižavi, prabėga laikas, galvoji, „irgi būta čia kuo žavėtis“. Mylėjau Juodąją Ančią, Nerį, Nemuną, Peršokšną, Merkį, Musę. Nieko ypatinga, mečiau. Dabar akį patraukė Minija, ypač jos ruožas nuo Liepgirių iki Gargždų. Kitur ji nelabai kokia. Štai jau treji metai prie jos traukia. Treji metai tai jau daug. Į senatvę, matyt, darausi velniškai pastovus. Kokią didžiausią žuvį pagavau, gerai neatsimenu. Tiek tegaliu pasakyti, kad ji buvo labai didelė. Dar didesnė buvo ta, kuri nutrūko.

Poetas Sigitas Geda prisimena, kad A. Žukauskas atvažiuodavo į Veisiejus meškerioti. ...Snaigyno ežere pramirkdavo ligi vakaro. Sugaudavo ką nors ar nesugaudavo – ne taip svarbu. Svarbiausia jam buvo atitrūkti, pailsėti, praleisti laiką gamtoje, „pasikrauti“. „Moteris, su kuriomis turėjau reikalų, pamiršau, o žuvies, kuri nutrūko prieš tiek metų, niekaip negaliu pamiršti...“ Nežinau, ar jis pirmas tą tiesą pasakė, bet po šiais žodžiais tikriausiai pasirašytų daugelis meškeriotojų.

Poetas Algimantas Baltakis mena dieną, kai Albinas Žukauskas nutarė atsisveikinti su žvejyba. Prisiminimai spausdinti Nemune 2006 metais.

Ir štai jis nutarė: su žvejyba baigta! Nebegali, širdis nebeleidžia (jau turėjo stimuliatorių). Išdovanos bičiuliams visu reikmenis – tegu džiaugiasi, jį prisimena (lig šiol tebesaugau keletą jo blizgių). Tačiau pagunda, žinoma, jam tebekirbėjo… O rašytojai turėjo Stirnių ežere valčių, pas ką apsistoti – pas Budrius Paąžuolių kaime, jų kieme augo sena, bet stebėtinai sveika kriaušė, vaisiai buvo sultingi, gaiviai saldūs… Tai šit aš ėmiau įkalbinėti Albiną:

Ką tu čia pasiduodi! Išsivyniok savo meškerę – matysi, kaip prašviesės! Aš turiu mašinytę, nuvešiu iki pat valties...

Albinas pagalvojo, pagalvojo – ir sako:

 Na, nebent atsisveikint...

Iš akių mačiau: maga , oi, maga žvejybos asui dar pasisupt valtelėj! Sigita, mano žmona, paskui man sakė:

Labai rizikuoji! O jeigu žmogui kur nors ežero vidury pasidarys negera? Tau paskui visą gyvenimą sąžinė grauš.

Bet mes nuvažiavom. Ir viskas klostėsi gerai. Albinas ištraukė lydeką – kaip vėliau paaiškėjo, išties paskutinę. Vakare dar pasėdėjom keliese, pasišnekučiavom. Kai rytą pradėjom keltis, Albinas sumurmėjo:

 Žinot, plaukit be manęs, aš dar pamiegosiu!

Grįždami iš žūklės pamatėm Žukauską, sėdintį ant tiltelio ir traukiantį ešeriukus. Gražiai susitaikiusį su likimu – ir besimėgaujantį saulėlydžiu... Žinojo, jautė, kad tai paskutinis jo meškeriojimas.


Parengė muziejininkė Albina Protienė