Minime poeto, prozininko, modernaus neoromantizmo atstovo, literatūros kritiko, pedagogo, vertėjo, rezistento Antano Miškinio (1905–1983) gimimo metines. Muziejuje sukaupta gausi šio žymaus rašytojo archyvinė medžiaga, kurią sudaro apie 180 vertingų eksponatų, tarp kurių – keli kalėjimų ir lagerių kūrinai: psalmė „Rūpintojėlis“, rašyta mėlynu rašalu pageltusiame popieriaus lape, miniatiūrinė užrašų knygelė su poeto tremties eilėraščiais, slėptais nedidelio albumėlio viršeliuose ir parvežtais į Lietuvą tremties draugo A. Ulevičiaus (A. Miškinio tremties kūrybos rankraščiai, saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir 2011 m. įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą). Gana gausus vėlesnės jo kūrybos pluoštas: poezijos rinktinė „Dienoraštis“ (1964–1970), devynių giesmių lyrinė poema apie J. Janonį „Svajonė ir maištas“ (1967), mokyklinių sąsiuvinių lapuose užrašyti atsiminimai „Žaliaduonių gegužė“ – poeto pasakojimai apie gimtąjį Juknėnų kaimą, įsikūrusį vaizdingoje Vajasiškio parapijoje, Daugailių apylinkėse, į šiaurės rytus nuo Utenos. Knyga, parašyta vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, tapo rašytojo „estetinių principų kristalizacija“, pasak jo dukters, „tėvo credo“. Dar 1939 m. poetas išspausdino fragmentą apie vaikystės kerdžių. Pasakojimai apie gimtojo kaimo žmones, jų kultūrą, mentalitetą daugiausia klostėsi sakytiniu būdu (beveik visas istorijas išpasakojo kaliniams Sibiro lageriuose, skaidrindamas niūrią kasdienybę); juos į knygą užrašė vėliau, vasarodamas, tėviškės seklyčioje. „1977 metais „Vagos“ išleista knyga tapo literatūros įvykiu dėl sovietinėje literatūroje neįtikėtino autentiškumo – rašytojas nepaprastai tiksliai (nuo siužetų, pasakojimo būdo iki žodyno) perteikė XX amžiaus pirmosios pusės Aukštaitijos kaimo papročius, savitus jo žmonių charakterius, talentus ir likimus“ (Rita Tūtlytė). Už šią knygą A. Miškiniui 1978 m. įteikta Žemaitės literatūrinė premija.
„Modernus Nepriklausomos Lietuvos poetas buvo valstietiškos kultūros gerbėjas, savo gimtinę mylėjo nepaprastai: bendravo su jaunimu ir senimu, mokėjo daugybę dainų, buvo šnekorius ir pasakorius kaip ir jo kaimo žmonės. Miškinis – impulsyvi, laisva, šilta asmenybė – nemėgo atstumo, aukštumos, atokumo. Pirmam prieiti, pašnekinti, pasisveikinti – spontaniškas poeto veiksmas. Mėgo ir žemai nusilenkti, ir su ubagu ant griovio krašto pasėdėti, ir kerdžių užkalbinti, ranką sodiečiui paduoti; mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti gretimų kaimų tarmės niuansus. <...>
Atsiminimų knygoje užrašyta daug gražaus kaimynų sugyvenimo istorijų, tėvų ir vaikų santykių subtilybių, kantriai vargtų vargų ir likimų. Žmonių gyvenimai – spalvingi, svarbūs, vertingi. Žmogus čia veriasi nevienaplanis, – jis įdomus, keistas, kuriantis savo likimą, tą likimą provokuojantis, jam pasiduodantis, kantrus ir maištingas, bet, kaip mėgdavo sakyti pats poetas, visada po ruda sermėga slepiantis daug širdies turtų – to piliakalniuose ir kaimo kapeliuose užkasto aukso. Negali atsistebėti, kiek mažoje knygelėje ir fragmentiškuose pasakojimuose dvasios šilumos surankiota.
Ypač poetą žavėjo sodžiaus žmogaus optimizmas. Poetas pristato įdomiausius savo krašto pasakorius, „melagius“, su pasimėgavimu perpasakoja jų istorijas, pažeria nesuliteratūrinto autentiško sodietiško sąmojo.
Retas Lietuvos kaimas turi šitaip vaizdingai užrašytą savo istoriją: su konkrečiais spalvingais personažais, nuotykingomis jų istorijomis, kalbėsena, eisena. Pasakojama taip, kad atsimenamas žmogus iškyla kaip gyvas. Rodos, matai, kaip dėdė Rapolas, išeidamas į japonų karą, atsisveikina su visu kaimu, kaip tėvas guodžia dukrą, kaip taikosi susipykę broliai, kaip kaimas rūpinasi savo keistuoliais, atsiskyrėliais, „varguliais“. Rašytojas sugebėjo pagauti to krašto dvasią, mentalitetą.
Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužėje“ įamžino poeto gimtąjį kaimą, jo geografiją, istoriją, senovės ir dabarties nutikimus. Knygoje perteiktas istorijas juknėniškiai džiaugsmingai perpasakoja, papildo – liudija tolesnį herojų likimą, tarytum pratęsdami kaimo istoriją. Šitaip dėliojasi lyg koks XIX–XX amžiaus Juknėnų kaimo epas su savais herojais ir jų gyvenimais“ (Rita Tūtlytė. Poeto Antano Miškinio atsiminimai – estetinių principų kristalizacija, Bernardinai.lt, 2005 m. gruodis).
„Juknėnų kaimas prieš didįjį karą buvo didelis. Ateidavo ruduo. Pašaldavo. Po to pradėdavo snigti. Mano tėvas, Juozapas Miškinis, turėjo linams minti mašiną. Kaip tik tada ir pradėdavo linus minti. Visada mašinos trobesy buvo daug žmonių, suvažiuodavo talkos. Mergaitės ir vyrai rišdavo saujas ir dainuodavo. Jaunimas buvo šaunus. Dainų mokėjo daugelį. Aš nubėgdavau, klausydavau, ir nelinksma darydavosi. Ten buvo pirmoji mano literatūrinė mokykla. Tų dainų motyvai ir žodžiai ir po šiai dienai mano širdy gyvi. Daug graudžių žodžių ir posmų gerai atsimenu.
Paskui tas jaunimas važiuodavo iš kaimo į tolimus kraštus — į Rusiją kariuomenėn, į Ameriką ir kitur. Turbūt, kaime jau ankšta būdavo. Važiuodavo, ilgai eidavo per kaimą atsisveikindami ir žadėdavo sugrįžti. Atsisveikinimas užtrukdavo, kad net pakinkytiems arkliams nusibosdavo; ir tie nuleisdavo žemyn galvas... Tai detalių Lietuva.
Paskui prasidėjo karas. O mašina dar prieš tai sudegė. Dainų rečiau tekdavo išgirsti. Brolį Vincą, už mane vyrėlesnį, tėvas pristatė akėt, o mane prie lengvesnio, dar populiaresnio, darbo...
Nepriklausoma Lietuva užtiko mane nedidelį. Didelio įspūdžio darė visai šeimai, taigi ir man. Kai brolis Motiejus nakčia išėjo iš namų savanoriu į kariuomenę, rodos, net motina, iš prigimties lyrikė, mažai verkė.
Augo gyvenimas, augau aš, augo Lietuva. Pats mačiau, kaip Lietuva mano akyse keitėsi. Ir susidarė mano sąmonėj sintetinė Lietuva: tyliai kaimiška, laisva, didelių intelektualinių ir kitokių laimėjimų, besiveržianti į aukštį ir šlykščiai miesčioniška, su daugeliu pūvančių žaizdų. Aš nekalbėčiau, jei visa tai būtų trijuose matavimuose. Bet poetas negi prokuroras...
Tai tas susidaręs kontrastas netyčia skatino mane kalbėti apie tai eilėraščių posmuose. Aš mažokai pasakiau, todėl nekartą dar teks prie to sugrįžti ir sustoti. Tai ji, Lietuva, ne kas kitas, nugraudino dažnus mano eilėraščius. Bet, turbūt, iš tėvų ir senelių paveldėtas prisirišimas prie savo žemės, tikėjimas į Lietuvą, dirbančią ir kuriančią, ne šventvagiškai šūkaujančią (dėl „gardaus valgio šaukšto", anot vieno gydytojo) ne man vienam duoda jėgų gyventi ir ieškoti Lietuvos pačioje pilkiausioje kasdienybėje“, – rašė Antanas Miškinis.
Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė
