Antanas Gustaitis – rašytojas, dramaturgas, išgarsėjęs humoristiniais eilėraščiais ir eleginėmis satyromis, karikatūrinį portretą kūręs parodijuodamas žmogiškąsias ydas. Spaudoje bendradarbiavo rašydamas teatro ir literatūros klausimais.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas itin gausus iš JAV parkeliavęs A. Gustaičio rinkinys. Tarp daugybės literatūrinių rankraščių – septyni spalvingi aplankai, kuriuose tvarkingai sugulę satyriko, linksmo ir charizmatiško žmogaus kūrybos publikuoti ir nepublikuoti rankraščiai, mašinraščiai, spaudos iškarpos. Tarp jų – dedikacijos, proginiai eilėraščiai, skirti bičiuliams, rašytojams, dailininkams, muzikams, aktoriams.

Net po kelis eilėraščius skirta artimiems kolegoms rašytojams Bernardui Brazdžioniui, Stasiui Santvarui ir Pulgiui Andriušiui, su kuriais jau DP stovyklose palaikė glaudžius literatūrinius santykius, buvo parengę programą, su kuria apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas bei kolonijas. Jų programa buvusi įvairi, įdomi ir nuotaikinga: Brazdžionis su Santvaru skaitę rimtą, patriotinę poeziją, o Gustaitis su Andriušiu – linksmą, humoristinę. Keliaujanti ketveriukė iširo 1949 m., trims jos dalyviams emigravus į JAV, o Pulgiui Andriušiui – į Australiją. 1968 m. bostoniškio leidėjo J. Kapočiaus iniciatyva jie visi vėl susibūrė, organizavo turą ir keliuose JAV bei Kanados miestuose atliko savo naująją programą. Trupės narių draugystė nenutrūko, bendravimas tęsėsi. Tad nenuostabu, kad vienas kitam yra paskyrę proginius posmus, dedikacijas.

Dalis A. Gustaičio eilėraščių, dedikuotų įvairiems asmenims, yra patekę į poezijos rinkinius. Satyrinių elegijų knygoje „Pakeliui į pažadėtąją žemę“ dedikacijoms skirtas skyrius „Pagraudenimai ir pasigraudenimai bičiuliams“. Šiame skyriuje nėra eilėraščių, dedikuotų Pulgiui Andriušiui, jie likę rankraščiuose. Vienas jų – taip ir pavadintas „Pulgis Andriušis“:

Priekin stumia žmogų už pečių šešėlis,

O žmogus šešėlį vėlei atgalios

Ir susikvatoja, tartumei pašėlęs,

Pro nurytą gėlą tremtinio dalios. <...>

A. Gustaitį ir P. Andriušį siejo artimi literatūriniai reikalai, laiškuose aptardavo literatūrinius įvykius, kūrybos temas, sėkmes ir nesėkmes. 1956 m. leidykla „Gabija“ JAV išleido A. Gustaičio satyros ir humoro knygą „Anapus teisybės“, kurioje apžvalginį žodį „Absoliučiai tobulai teisinga „Anapus teisybės“ kritika“ parašė Pulgis Andriušis.

Šmaikšti abipusė kūrybinė draugystė siejo šiuos aštraus žodžio menininkus. 1962 m. Pulgis Andriušis išleidžia mažai dėmesio sulaukusį feljetonų rinkinį „Daina iš kito galo“. Knyga pro A. Gustaičio akis neprasprūsta, mat jam autorius iš tolimosios Australijos siunčia dedikuotas savo knygas. Ta proga ir vėl prabyla A. Gustaičio plunksna, jis parašo eilėraštį „Pulgiui Andriušiui /Užkalbėjimas jo knygai „Daina iš kito galo“/“:

Pykuoli, dievaiti prabočių rūstybės,

Pavertęs į žalčius veikėjų dzidas,

Palaimink Andriušį, kurs tyruos įstibęs

Vanojas erškėčiais už mūsų ydas. <...>

Palaimink jo žodį, liepsningą ir smailą,

Kas ainiams bylotų iš lapų rudų,

Ko naktį uliojus iš ryto taip gaila,

Ko taurę nulenkus linksmybėj graudu.

Palaimink jo plunksną, kad saulėn iškeltų

Mūs darbą ir skarbą kišenės pilnos, --

Kad ponui mužikas į ausį įskeltų,

Kai grįžus tėvynėn broleliai kilnos.

Kad laisvėj pabudus dainelė aidėtų

Nuo galo liežuvio lig dvasios pradžios,

Primintų grožybę krūtinių žvaigždėtų,

Gaivintų troškimą senovės didžios. <...>

Parengė muziejininkė Jūratė Ivanauskienė