Šių metų sausio 30 d. prozininkui, vertėjui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui (2020) Sauliui Tomui Kondrotui (g. 1953) sukanka 70 metų, o jo kūryba, kurioje meistriškai sujungiamas mitinis, fantastinis pradas su moderniu, postmoderniu stiliumi, tebėra skaitoma, aktuali jau daugiau nei 50 metų.

Apie šią asmenybę, laisvą, nepaklūstančią ideologijoms ir rėmams, galima kalbėti daug ir neišsemiamai, pats apie save yra sakęs: „Draugai buvo hipiai su ilgais plaukais, bet aš nusiskutau galvą, kad hipiai neturėtų jokių iliuzijų, jog jiems priklausau. Aš niekam nepriklausiau, bet buvau su draugais. Tam amžiuj tai buvo įmanoma. Dabar – jau ne, nelyginant būti demokratu respublikonų kompanijoj. Arba atvirkščiai.“ 1976 m. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete baigęs psichologiją ir filosofiją, kurį laiką dirbo mokslinį darbą Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, Lietuvos dailės institute, rašinėjo į spaudą, kol lemtingais 1986 m., panašiai kaip ir T. Venclova 1977 m., emigravo į Vakarus. Nuo 1989 m. – Laisvosios Europos radijo bendradarbis, nuo 2004 m. gyvena JAV, užsiėmė fotografija, šiuo metu verčia iš anglų kalbos.

Rašytojo jubiliejinius metus pasitinkant, norisi prisiminti ankstyvąją S. T. Kondroto prozą, kuri ne ką mažiau įdomi, intriguojanti, negu vėlyvesni romanai „Žalčio žvilgsnis“ (1981), „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985), sulaukę milžiniško susidomėjimo (recenzijos, kino filmų pastatymai).

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma ankstyvoji S. T. Kondroto apsakymų knygelė „Pasaulis be ribų“, išleista 1977 m. Vagos leidyklos Vilniuje, 6000 egzempliorių tiražu. Pažymėta, kad tai leidyklos Pirmosios knygos serijoje išėjusi knyga, vadinasi, autorius su šia knyga „prasimušė“ į plačiuosius literatūrinius vandenis, jauno, vos 24 metų vaikino kūryba ryškiai sužibo literatūros padangėje, nors pirmieji apsakymai jau rodėsi respublikinėje spaudoje nuo 1969 m. Apie šį fenomeną kalbėjo ir Jurga Ivanauskaitė viename interviu su S. T. Kondrotu 2005 m.: „Pirmoji Sauliaus Tomo Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ kadaise man padarė milžinišką, tiesiog sukrečiantį įspūdį. S. T. Kondrotas man net ėmė atrodyti ne žmogus, o pusdievis. Įkvėpta jo novelių puoliau piešti joms iliustracijas ir iki šiol pamenu tą vėjuotą, lietingą dieną, kai su piešinių pluoštu gerą valandą laukiau garbinamo rašytojo ant Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos laiptų. Tačiau jis taip ir nepasirodė.“ Deja, šių J. Ivanauskaitės piešinių muziejaus archyvuose nėra, tačiau negausiame S. T. Kondroto rinkinyje galima rasti kitą įdomų eksponatą – 1979 m. birželio 29 d. latvišką šešiolikos puslapių laikraštį Literatūra un Māksla (Literatūra ir mokslas). Nors laikraščiui jau daugiau nei 40 metų, tačiau jis puikiai išsilaikęs, vartant kiek pageltusius popieriaus lapus, 4, 5 ir 12 puslapiuose galima aptikti išspausdintas tris S. T. Kondroto noveles: Neprecīšos ar Jums, Antan (Netekėsiu už Jūsų, Antanai), Ko mēs nekad negribētu (Ko mes niekada nenorėtume) ir Kaolīns (Kaolinas), būtent iš pirmosios knygelės „Pasaulis be ribų“, taip sužavėjusios rašytoją J. Ivanauskaitę. Noveles į latvių kalbą išvertė latvių vertėjas Talrids Rullis (1940–2014), vertęs ir kitų Lietuvos rašytojų – J. Ivanauskaitės, A. Škėmos, R. Granausko kūrybą. Šalia tekstų galima išvysti ir puikias Ilzės Krūmiņos iliustracijas. Šis įdomus eksponatas įrodo, kad S. T. Kondrotas buvo skaitomas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio skaitytojų, menininkų. Pasak R. Jonykaitės, „tai autorius, iš kurio visi Lietuvoje mokėsi pasaulio be ribų...“

Visai neseniai, 2022 m., Rašytojo ankstyvąja kūryba susidomėjo žinomas režisierius ir aktorius Rolandas Kazlas, metų pabaigoje, pasitinkant prozininko jubiliejinius metus, ryžęsis teatro scenai pritaikyti pjesę 1892 metų progreso idėja iš knygelės „Įvairių laikų istorijos“ (1982). Spektaklio sumanytojas apie S. T. Kondroto kūrybą viename interviu kalbėjo: „Nežinau, ar tu pasirenki kūrinį, ar jis tave. Galbūt yra tiesos tame pasakyme, jog tai, ko tu ieškai, taip pat ieško tavęs. Kiek kartų skaitau S. T. Kondroto kūrinius ir apsakymą 1892 metų progreso idėja, vis nepaliauju stebėtis: kaip taip galima parašyti? Kaip įmanoma taip valdyti žodžius, atrinkti ir sudėlioti taip, jog jie tampa kažkuo daugiau nei sakiniais. Kažkokia magija, teksto muzika, burtažodžiais“.

Gražaus jubiliejaus proga, norisi pasveikinti Rašytoją ir palinkėti naujų knygų, naujų kūrybinių sumanymų.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė