Atrodo, kad satyrikas, poetas Aleksas Dabulskis (1934–2020) gyvenime galėjo juoktis iš visko. Rasti tą humoristinę pusę net rimtuose dalykuose ir savo aštriu liežuviu ar plunksna „patraukti per dantį“. Deja, jo paties gyvenime netrūko epizodų, kai juoktis nebuvo iš ko. Vienas iš tokių – tremtis. Tebūdamas mokiniu, 11 klasėje, už antisovietinių eilėraščių rašymą ir iškeltą Lietuvos vėliavą jis 25-eriems metams buvo pasiųstas į lagerį „už organizuotą antitarybinę veiklą“. Tiesiai iš Skaudvilės vidurinės mokyklos suolo jis atsidūrė Tolimuosiuose Rytuose.

Šį laikotarpį atspindi net keletas įdomių eksponatų: sąsiuvinis ir diplomas. A. Dabulskis mokėsi prancūzų kalbos, svajojo tapti vertėju. Net tremtyje, Omsko ir Mordovijos lageriuose, po sunkios darbo dienos jis vertė. Taupiai naudodamas popierių, savo dailia rašysena talpindamas po keletą eilučių į vieną, vertė knygas, kurias pavykdavo gauti. Išvykdamas namo, sąsiuvinį paliko, bet kartu kalėjęs kunigas Bronius Bulika 1956 m. jį parsivežė, ir 1987 m. grąžino savininkui.

Diplomas A. Dabulskiui buvo įteiktas už gerą darbą. Tikrai skaudi ironija: sovietinės šventės proga teikti diplomą už gerą priverstinį darbą... Net pats A. Dabulskis ant tokio diplomo savo ranka prirašęs „štai kaip buvo tyčiojamasi iš tremtinių“.

Stalinui mirus, dalis tremtinių buvo paleisti. Taip po penkerių metų namo grįžo ir A. Dabulskis. Paleidimo iš tremties pažymėjime nurodyta, kad už visus tuos išdirbtus metus jis gauna bilietą namo ir šiek tiek maisto. Grįžęs mokyklą baigė eksternu, aukso medaliu. Deja, tremtinio, politinio kalinio šleifo nebuvo galima taip lengvai atsikratyti. Nors atestate puikiavosi puikūs pažymiai, planus studijuoti filologiją sutrukdė įvairūs ribojimai. Neseniai iš tremties grįžę asmenys negalėjo kurtis sostinėje, tad teko Kaune stoti į tuometinį politechnikos institutą. Jau besimokant paaiškėjo, kad Kaune taip pat galioja ribojimai nepageidaujamiems asmenims, tad A. Dabulskis įsidarbino Birštone. Vėliau mokslus baigė vakariniame skyriuje.

Savo svajonę rašyti ir versti įgyvendino vėlesniais metais. Nuo 1958 m. pradėjo skelbti eilėraščius spaudoje, ilgus metus bendradarbiavo laikraštyje  „Kauno diena“, žurnaluose „Nemunas“, „Santara“. Vertė libretų, operečių tekstus, M. Cvetajevos, I. Franko kūrinius.

1989-aisiais Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu A. Dabulskis buvo paskelbtas nekaltai nukentėjusiu ir neteisingai įkalintu. Tik ar ne per vėlai atėjo atleidimas? Juk iš gyvenimo „iškrito“ penketas gražiausių metų, o ir vėlesni nebuvo lengvi dėl tariamo nusikaltimo. A. Dabulskis nepamiršo. Kai tik buvo atverti KGB archyvai, jis domėjosi, skaitė savo bylą, darėsi išrašus, aiškindamasis, kaip, kodėl, už ką...

Interviu „Kauno dienai“ 2019 m. jis sakė, kad tokios patirties pamiršti neįmanoma, nes sulaužomi žmonių likimai. Tiesa, pripažino nei ieškantis kaltų, nei norintis keršyti.

Maironio lietuvių literatūros muziejus nori padėkoti A. Dabulskio žmonai Irenai Dabulskienei, lydėjusiai jį gyvenimo keliu, slaugiusiai ligos patale ir visuomet buvusiai šalia vyro, tiek lengvesnėmis dienomis, tiek sunkesnėmis. Dėkojame už perduotą muziejui archyvą, kuris dar ilgus metus liudys nueitą vyro gyvenimo ir kūrybinį kelią.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė