Svarbūs Aldoną Eleną Puišytę formavę veiksniai yra krikščioniškoji kultūra, išlaikyta agrarinė baltiškoji pasaulėjauta, priklausymas „socialinių-istorinių lūžių kartos vaikams.“ (R. Keturakis, Ištikimybė savo pašaukimui, A. E. Puišytė, Žodžio duona ir vynas, 2003). Poetei labai svarbus jos ištakų (t. y. ketvirtojo dešimtmečio) istorinis laikas. Vaizdiniai, atsinešti iš vaikystės, didele dalimi veikė A. E. Puišytės pasaulėjautą, formavo santykį su istorine patirtimi.

Vaikystė, prabėgusi prie skaidrių Antvardės vandenų, labiausiai susijusi su gimtąja sodyba Jurgeliškiuose. Kaime gyveno 7 ūkininkų šeimos, iš kurių net 6 sodybose gyveno Puišiai, susiję artimesniais ar tolimesniais giminystės ryšiais. Tėvų pasistatydinto namo būta erdvaus, su mansardomis, atokiau buvo išsidėstę ūkiniai pastatai. Laikas neatpažįstamai pakeitė Jurgeliškių kraštovaizdį. Apie 1978 m. poetės gimtoji sodyba buvo nugriauta. Šios aštuntojo dešimtmečio permainos išgyventos su skausmu, nes namai buvo sakrali erdvė – su šventųjų paveikslais, šventintomis žvakėmis, vandeniu ir žolynais, kreida ant durų užrašytomis raidėmis, kurios „reiškė prašymą ir palinkėjimą: Kristus tepalaimina šiuos namus. K (Ch – Christus) + M (M – mansionem) + B (B – benedicat).“ (A. E. Puišytė, Ką gyvenimas įrašė, 2013). Gimtieji namai asocijavosi su tėvais, metais vyresniu broliu ir seserimis.

Namų, vaikystės, gimtosios sodybos įvaizdis dažnas poetės kūryboje. Formuojant šį įvaizdį, religiniai komponentai vieni svarbiausių. Seklyčioje parengtas altorėlis, vaikiškos brolio laikomos mišios, grabnyčių žvakės – tai patirtys, lydėjusios A. E. Puišytę nuo ankstyvos vaikystės, ir sugulusios į atmintį.

Prie Antvardės upės (Jurbarko valsčius) poetės protėvis Puišys atėjo į žentus (užkuriomis – kaip anksčiau sakydavo). Jurgeliškių pavadinimas kilo iš asmenvardžio Jurgis, nes vienas iš protėvių buvo Jurgis Naikus-Naikauskis, gyvenęs 19 a. pirmoje pusėje.

Jurbarko ir Raseinių apylinkėse daug vietovių, susijusių su Puišių giminės atstovais. Tai Antkalniškiai, Girdžiai, Jokūbaičiai, Pavidaujys, Mantviliai, Vanaginė. Raseinių apskrityje Puišių pavardė įamžinta vietovardžiuose – yra Puišių kaimas ir Puišių miškas.

Jurgeliškiuose tėvai Petronėlė ir Kleopas Puišiai 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje pasistatydino erdvų namą su mansarda. Poetė prisimena: „Kitokia nei visų buvo mūsų sodyba. Abipus gyvenamojo namo suplanavo gėlynų klombas, apsuptas ovalo forma susodintų karpomų krūmų-perliukų, parsivežtų iš Dargių dvaro, gyvatvore. Viena klomba buvo pietinėje namo pusėje sodo vidury su taku iš verandos į gėlynus. Antroji – šiaurinėje, erdvaus kiemo vidury tarp klėties ir didžiulio tvarto. Čia prie klombos glaudėsi ir vasaros virtuvės namelis. O iš šiaurės pusės – erdvus klojimas. Takams atvežė smėlio, jį palaistė ir suvolavo. Takų pakraščiuos išdėstė kalkėm baltintus akmenėlius. Vienos klombos vidury supylė keturkampį paaukštinimą, apsodintą akacijų krūmais. Čia pastatė stalą ir suolus vasaros vakarais pasėdėti.“ (Ką gyvenimas įrašė, 2013). Prie namų tėvas įrengė lentpjūvę (daugiausia iš Petronėlės Puišienės kraičio), kurioje buvo sukonstravęs garo katilą, pjaudavo, įlaiduodavo bei obliuodavo lentas, ir tai sudarė dalį šeimos nuolatinių pajamų.

Pavasarį ištvinusi Antvardė atgaivindavo pievas, supusias Jurgeliškių vienkiemį. Centre yra namai, apie kuriuos tapomas apylinkių peizažas, kur ryškėja „žydinčios auksaspalvės purienos“ ar „virš kapinaičių šuoliuojantis baltas žirgas su raiteliu, beveik perregimas lyg nuaustas iš rūko...“ (Ką gyvenimas įrašė, 2013). Namai atrodo pasimetę begalinėje erdvėje tarp miškų ir pievų. Namams dar priklauso sodas ir laukai. Vis dėlto ribą, kur baigiasi namai ir atsiveriama platesniam pasauliui, žymi mamos puoselėti gėlynai: „Klombose žydėjo lelijukai (taip vadinome narcizus), baltos, rausvos, geltonos tulpės, tigrinės lelijos, nasturtos, neužmirštuolės, saulutės, karalienė, bijūnai, piliarožės, žemčiūgai, radastos, žirneliai, rūtos (būtinas tuomet kiekvienam darželiui augalas), pinavijos, jurginai, astrai, kitų ir pavadinimų neprisimenu.“ (Ką gyvenimas įrašė, 2013).

1978 m. netekusi gimtinės fizine prasme (namas ir kiti pastatai buvo nugriauti), poetė tėviškę išsaugojo atmintyje, jos provaizdis įprasmintas kūryboje. Ramus gimtinės užutėkis ne kartą iškyla kaip sutelkianti vieta, kurioje apmąstoma pasaulio problematika.

 

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2025 m.