Poeto, prozininko, literatūros kritiko, pedagogo, vertėjo Antano Miškinio (1904–1983) fonde, tarp aptrintų, nudilusių, paties pasigamintų tremties daiktų (medinio šaukšto, poros metalinių peiliukų, medinės pypkės ir lentelės su rusiškai užrašytais jo vardu ir pavarde), aptinkame tikrą tremties relikviją – paslaptingą nedidelio formato albumėlį praardytais juodo dryžuoto šilko viršeliais, nugarėlėje perrištais marga virvute. Jo lapai puošti akvarele ištapytais ryškiaspalviais amarilių, našlaičių, alyvų žiedais kaip sename nostalgiškų atminimų albume.
Rašytojas kartu su didele mūsų tautos dalimi praėjo lagerių „golgotas“: 1948 m. suimtas, 1949–1953 m. kalėjo Mordovijos lageriuose, kur parašė vieną vertingiausių lietuvių tremties poezijos kūrinių „Psalmės“. Jos guodė bei teikė stiprybės mirtininkų lagerio kaliniams ir buvo giedamos kaip maldos. „Psalmės“ buvo surašytos ant beržo tošies ir cemento maišelių skiaučių kaip tautos kančių, vilties ir pasipriešinimo metraštis. Daugybė kalinių mokėjo jas mintinai, jos plito iš lagerio į lagerį iki Norilsko bei Kolymos ir anksti buvo parvežtos į Lietuvą (Paulė Mikalauskaitė. „Tarp knygų“. 2005, sausis, p. 16–19).
Mes apsakysim baisią Odisėją
Prie židinio susėdę šilimoj,
Kokius mes kruvinus kelius tesėjom
Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj...
„Vakarė žvaigždė“
Nukeliavusi savas „odisėjas“, iš atšiaurių, nesvetingų Sibiro platybių gimtąją žemę pasiekė ir poeto kūryba. Jo eilėraščius iš lagerių zonos išnešė keli kaliniai, vienas jų – drąsus jaunuolis Andrius Ulevičius (lageryje įsitaisęs fotoaparatą, ten slapta mokėsi fotografuoti bei sukaupė paties darytų unikalių nuotraukų rinkinį). Parvežęs eilėraščius į Lietuvą, iki 1988 metų slėpė užklijuotus nuotraukų albumėlio viršeliuose, įrištuose juodu šilkiniu dainininko Antano Kučingio kaklaraiščiu. Tai jo slėptuvėse ir atsirado didžiausias A. Miškinio rankraščių ir nuorašų pluoštas. A. Ulevičius prisiminė: Tą kaklaryšį A. Kučingis padovanojo A. Miškiniui, tai jis man davė, dar trūko medžiagos kampo, tai va kitos panašios įsiuvau. Tada A. Miškinis man padavė tų savo eilėraščių visą pluoštą ir sako – imk ir gerai paslėpk, tu jaunesnis, gal tau pavyks į Lietuvą parvežti. Tada sudėjau juos tarp nuotraukų albumėlio kartoninių viršelių, aptraukiau tuo kaklaryšiu ir suklijavau. Tai buvo dar 1952 metais Mordovijoje, taigi iki paleidimo dar ketveri metai. Taip ir saugojau, visur su savimi nešiojausi. Ir išslapsčiau trisdešimt aštuonis metus (A. Geniušas. „Spygliuota Odisėja“ // A. Miškinis. „Sulaužyti kryžiai“. Vilnius,1989, p. 282).
Kitą A. Miškinio rankraščių pluoštą, paslėptą A. Kučingio Heinės poezijos tomo viršeliuose, tėvynėn parvežė lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Tomas Geniušas. Tuos eilėraščius ir psalmes Vilniuje 1957 m. atidavė į rankas pačiam autoriui, kuris jas suredagavo ir paslėpė iki geresnių laikų. Taip Lietuvoje atsirado du – Geniušo ir Ulevičiaus – rankraščių komplektai ir nesuskaičiuojama daugybė nuorašų (A. Geniušas).
Tai beteisė poezija, drausta, atiminėta, naikinta. Etine prasme „Psalmės“ yra svarbus žmogaus kančios dokumentas, o poetine – lyrikos aukštuma. Iškentėtas eilėraštis – lyrikos savastis (Rita Tūtlytė. „Antanas Miškinis“ // Antanas Miškinis. „Rinktiniai raštai“, t. 1. Vilnius, 1991, p. 22).
Parengė Vilniaus muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė