Poetas, prozininkas, vertėjas Albinas Žukauskas (1912–1987) buvo aistringas žvejys. Fonduose saugome gana gausų jo žūklei skirtų įrankių rinkinį: tris bambukines meškeres, kelias rites su valais, įrankį žvynams valyti... Tarp dokumentų – keli žvejo mėgėjo bilietai, išduoti 1978–1982 m. Memorialinėje bibliotekoje sukaupta nemažai knygų apie Lietuvos gamtą, ypač ežerus ir upes.
Rašytojas nufotografuotas žvejojantis. Vieną tokių meninių nuotraukų, įrėmintą ir įstiklintą, didelio formato, padovanojo bičiuliai, užrašę: „Žvejui – poetui gerbiamam Albinui. Kino žvejai. 1976 liepa.“
Žmona Paulina Žukauskienė savo atsiminimuose pasakoja, kad iš Bubelių kaimo (Seinų valsčius, dab. Lenkija) kilęs rašytojas buvęs tikras gamtos vaikas. Abu kartu eidavę grybauti, tačiau žvejoti mėgdavęs vienas. Įkvėpimo valandomis prie ežerų ir upelių užrašydavęs savo mintis, kurios išsirutuliodavusios į eilėraščius:
Prispaudęs prie krūtinės zuikinę kepurę,
Giraitėms nusilenksiu, savo skroblams,
Upeliui ir aukšliukėms,
Senukei trobai ir tėvų šešėliams,
Senolio tvertai tvorai,
Nukaršusiai Dzūkijai
Ir savo pradžiai –
Lig juostos nusilenksiu.
 
A. Žukauskas. „Ratas“
 
Viename interviu paklaustas, ar šis aistringas jo pomėgis padeda kūrybai, A. Žukauskas atsakęs: „Padeda. Daug gerų idėjų, minčių, vaizdų, rimų, tropų pribarstyta paupiuose, patvenkinėse, ežerų meldynuose. Kiek pajėgi, stengiesi juos surankioti! Kartais pasiseka. Kartais nepasiseka. Grįžti be laimikio – ir vienokio, ir kitokio. Be to, žvejo aistra ugdo fantaziją, gerokai sumažina nuotolį tarp tikrovės ir išmonės, kada nebesuvoki, ar jau meluoji, ar dar sakai teisybę... Tai taip pat šio to verta!“ („Interviu su rašytojais“. Vilnius, 1980 m.).
Meškeres ir kitus eksponatus muziejui padovanojo rašytojo žmona P. Žukauskienė 1988 m.