Lapkričio 3-ąją minime lietuvių literatūrologo, habilituoto daktaro, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Alberto Zalatoriaus 90-ąsias gimimo metines (1932–1999).  Būsimasis mokslininkas,  humanitaras, gimė 1932 m. lapkričio 3 d. Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje. Baigęs Ramygalos vidurinę mokyklą, 1951 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Lituanistikos studijas baigė 1956 m. ir iki 1961-ųjų mokytojavo Varniuose. 1961 m. pasuko mokslininko keliu, įsidarbino Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Mokslininko karjera sovietinės ideologijos gniaužtuose nebuvo lengva, nes šis orus žmogus nepakluso konjunktūrai, vienas pirmųjų naujai formulavo lietuvių literatūros mokslo tikslus ir uždavinius. Atkakliai siekdamas savo tikslų, mokslininkas 1971 m. išleido monografiją „Lietuvių apsakymo raida ir poetika“, 1980 m. – „XX amžiaus lietuvių novelė“,  o 1986 m. įgijo teisę vadintis habilituotu humanitarinių mokslų daktaru.

1988 m. kartu su kitais Lietuvos šviesuoliais A. Zalatorius paniro į naują, prasmingą politinę veiklą, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys. Nuo 1991 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Lietuvių literatūros katedros vedėjas, universiteto Senato narys. Dirbdamas pedagoginį darbą, toliau tyrinėjo lietuvių literatūrą, buvo teisingas, sąžiningas literatūros kritikas. 1999 m. A. Zalatoriaus veikla įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. Deja, pats mokslininkas šios žinios nebesulaukė, Anapilin buvo iškeliavęs vos prieš pora dienų.

A. Zalatorius – vienas žinomiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų, ne tik monografijų, bet ir kritikos straipsnių rinkinių autorius, modernizavęs lietuvių literatūros tyrinėjimo metodologiją, parengęs Šatrijos Raganos ir P. Vaičaičio rinktinius raštus, A. Vaičiulaičio rinktinę, V. Krėvės ir P. Tarulio kūrybos knygas, sudaręs kelias lietuvių novelių antologijas. 2003 m., autoriui jau mirus, buvo išleista nebaigta A. Zalatoriaus monografija „Vincas Krėvė“, o 2005 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu (po mirties).

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas pluoštas A. Zalatoriaus archyvalijų: keleto straipsnių rankraščiai, nuotraukos.

Minėdami žymaus mokslininko jubiliejinę sukaktį, interneto svetainės lankytojams pristatome penkių puslapių rankraštį „Autobiografija“ su paties A. Zalatoriaus taisymais ir papildymais.

Rašydamas prisipažįsta nežinąs, ar vaikystės įspūdžiai turi įtaką žmogaus likimui, „bet jeigu turi, tai tik su tom lygumom ir nuolatiniu žiūrėjimu už horizonto, kur leidžiasi didelė oranžinė saulė, galėčiau sieti vieną savo lemtingą bruožą – nesugebėjimą gyventi šia diena ir prakeiktą norą būtinai matyti rytojų. <...> Kitas lemtingas bruožas, užsikonservavęs tame lygiame kelyje, yra baimė susipykti su pilietine sąžine. Su intymiąja sąskaitas suvedu kiek lengviau, su pilietine – negaliu. <...> Prie tų dviejų bruožų norėtųsi pridėti ir trečią, kurį taip pat laikau biografijos reguliatorium. Įsikaliau, kad žmogus turi sėdėti kėdėje, žemesnėje, negu jis vertas. Tik tada jis gali jaustis daugmaž savarankiškas, kitaip – galas jo laisvei ir pasitikėjimui. Užtat taip įtariai žiūriu į kiekvieną laiptų pakopą.

Tai tiek būtų vidinės autobiografijos. O išorinė labai panaši į visų valstiečių vaikų, augusių prieškario, karo ir pokario kaime, paskui galutinai susiformavusių permainingu šeštuoju dešimtmečiu. Dėkoju likimui, kad augau tuo metu, o ne vėliau, nes iš arti matyta daugialypė tikrovė sukūrė šiokią tokią vertybių skalę, kuri padeda bent kiek orientuotis gana pasklidame kriterijų tvane ir gana painioje knyginių tiesų raizgalynėje. O literatūros kritikui, man rodos, šiandien labai svarbu turėti aiškesnius moralinius kriterijus, nes vien tik teoriniai aspektai, kad ir labai imponuojantys, jo neišgelbsti. <...> Kartais iš viso abejoju savo profesijos reikalingumu: juk skaitytojai ir patys neblogai atskiria pelus nuo grūdų. <...> Todėl gyvenu dvilypiu jausmu: žmogiškoji silpnybė geidžia, kad mano rašymus kiti vertintų, o filologo sąžinė norėtų matyti tokią literatūrą, kurios vienos skaitytojams užtektų. Po šiais nesuderinamais jausmais tūno ir trečias, pats karčiausias: prisigraibęs visokių literatūros nagrinėjimo standartų ir genamas kasdieninių planų bei užsakymų, vargu ar bepasakysiu kada tas „erezijas“, kurios susiklosto vienatvėje ir kurias net artimiausiam draugui pasakyti baugu.“

Autobiografija 1989 m. publikuota knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“. Tekstas rašytas 1985 m., prieš prasidedant politiniam „atšilimui“, tačiau, žinant A. Zalatoriaus patriotizmą, autobiografijoje tarp eilučių jaučiamas nepritarimo santvarkos formuojamam požiūriui dvelksmas.

Rašytojas J. Aputis straipsnyje  „Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui. Alberto Zalatoriaus 75-mečiui“ prisimena literatūros kritiko poziciją sovietmečiu: „Apsisprendęs ėjo tvirtai įgydamas vis didesnį autoritetą, o sovietiniams ideologams keldamas nerimą, gal net baimę. 1989-ųjų pavasarį Lietuvos mokytojams sakė: „Valdovai visada tik vaizduoja, kad jie bijo minios, labiausiai jie bijo asmenybių, kurios gali minią vesti, o vėliau tuos valdovus pakeisti.“ Savo knygoje „Literatūra ir laisvė“ ne vienoje vietoje pasakoja nemaža istorijų, kaip buvo stengiamasi ne tik jam, bet daug kam kliudyti pasireikšti. Dešimtys anuometinių mūsų literatūros kūrėjų ir šiandien dėkingi, kad autoritetingas ir drąsus literatūros kritikas Albertas Zalatorius jų kūrybą yra užtaręs, pasakęs jai gerų žodžių. Partijos parankiniai negalėjo dovanoti, kad štai nepartinis žmogus su partiečiams aiškiai priešiškomis idėjomis išeina į literatūros vertintojų priekį! Naujosios Nepriklausomybės priešaušryje, 1987 metais, „Literatūros ir meno“ savaitraštis išspausdino tuometinio CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus straipsnį, grėsmingai puolantį kūrybos žmones, ypač Albertą Zalatorių. Tą straipsnį, žinoma, rašė ne sekretorius, vienas jo padėjėjų, lituanistas; kai būrelis Alberto Zalatoriaus bičiulių, gindamas jo teises, parašė sekretoriui viešą laišką, juos susikvietęs kitas aukštas tuometinis CK ideologas ramino, kad gal ir per aštriai straipsnyje parašyta, bet jame daug principingos tiesos, jūs žiūrėkite, žiūrėkite…“

Išeivijos mokslininkė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, profesorė dr. Violeta Kelertienė savo prisiminimuose yra pastebėjusi: „Albertas Zalatorius buvo jautrus, orus, demokratiškai nusiteikęs kolega, logiškas, nepatiklus, bet neįtarus, dar prieš Sąjūdį vakarietiško nusistatymo ir mąstymo pilietis, lietuvis patriotas“.

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė