Lietuviškas Aušros kalendorius ant metų 1884, turinčių 366 dienas, visai Lietuvai ir Žemaitijai pritinkantis
Kai spaustuvininkas Martynas Jankus ir aušrininkas Jurgis Mikšas savo lėšomis 1884 m. Ragainėje išleido „Lietuvišką Aušros kalendorių“, ėjo dvidešimtieji spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo metai. Šis iki šių dienų išlikęs ir pagaliau į muziejaus archyvą  atkeliavęs spaudinys tikriausiai anuomet buvo nešamas knygnešio krepšyje, gabenamas vežimu dvigubu dugnu, gal slėptas nuo rusų caro žandarų šiauduose, statinėje ar net krosnyje, kamine... Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, suderinęs su Sankt Peterburgo vyriausybe, 1864 m. birželio 5 (17) pasirašė raštą, kuriuo uždraudė leisti elementorius lietuviškais rašmenimis. Metų pabaigoje buvo uždrausti lietuviški kalendoriai ir grožinė literatūra.
Kalendoriaus įvadą, kuriame ragino neatsižadėti savo gimtosios kalbos ir meilės Lietuvai, parašė M. Jankus. Taip pat čia jis paskelbė eiliuotų tekstų bei publicistinį kritinį straipsnį „Kaip karta kokiam persivertėliui eina“, kuriame išjuokė lietuvninkus, kurie „kitaip nešnekėjo kaip vokiškai“... Surandame kalendoriuje ir Jurgio Zauerveino-Girėno giesmes „Lietuva ant visados“ bei „Jaunųjų Lietuvninkų giesmelė“. Kalendoriaus skaitytojus linksmino, o kartu ir auklėjo S. Norkus, publikuodamas poemą apie degtinę „Daina apie arelką“. (Tu arelka, tu pilkoji, žmonių piktytoja, / kas su tavim bičiuliauja, tas proto nustoja.“
Spaudos draudimo laikais autoriai, bijodami rusų caro valdžios persekiojimų ir represijų, dažniausiai pasirašinėdavo slapyvardžiais. Šiame kalendoriuje slapyvardžiu „Veversys“ keletą straipsnių publikavo Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Rašinyje „Kaip galima praplatinti knygas?“ rašo: „Iš geros knygos galima daug dasižinoti ir išmintį prigrėbti ir daugel išmokti. Per tatgi gera knyga svarbesnė yra už auksą. Nes auksą gali pamesti arba jį kas gal nuo tavęs pavogti arba atimti, o tą kad įdedi galvon, ant visados pasiliekt ir reikale randi“. Apgailestauja, kad kai kurie žmonės sako: „Dėl augusių geriaus yra auksiną pragerti ne kai knygelę nusipirkti. Kas man iš tos knygelės, sako, kad aš atsigeriu, tai bent pajuntu ir man smagu, ar aš ant anos pyragus kepsiu!? Dėl to reik teip knygą rašyti, kad ji būtų vertesnė už puskvortę arielkos“.
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė