Eilėraštį galima ne tik išgirsti, bet ir pamatyti. Tereikia įsižiūrėti, kas slypi už žodžių, surinkti eilėraščio veikėjus (o ir visą jo aplinką) iš muziejaus kerčių ir įsijautus perteikti tai scenoje. Dar galima eilėraštį nupiešti ir įsitikinti, kiek daug įvairių jo matymo variantų gali gimti skirtingose galvose. Laukiame, ateikite prižadinti knygose snaudžiančių eilėraščių!
  
Edukatorė scenoje teatralizuotai suvaidina pasiruoštą eilėraštį (gali pasitelkti mokytojų ir vaikų pagalbą „įgarsinti“ foną, vaidinant statistus ar balsą už kadro). Lankytojai trumpai supažindinami su muziejaus eksponatais (kostiumais, įvairiais aksesuarais, lėlėmis – veikėjais (varlės, meškiukai, veikėjų galvos...), kuriuos galima liesti, rengtis jais ar kurti iš jų eilėraščio aplinką, scenografiją. Tada vaikai suskirstomi į grupeles, padalijami eilėraščiai, į pagalbą pasitelkiamos auklėtojos ir kiti grupę lydintys asmenys, kurie raiškiai juos perskaito vaikų grupelėms. Pagal eilėraščio įvaizdžius vaikai muziejuje susirenka viską, ko gali prireikti, kad eilėraštis atgytų, kad jį ne tik išgirstume, bet ir pamatytume. Eilėraščiai teatralizuotai perskaitomi – suvaidinami laukiantiems savo pasirodymo kitiems vaikams.
 
Kaip alternatyva, gali būti pasirinktas tik vienas eilėraštis (poema, eiliuota pasaka) atėjusiai grupei, įtraukiant visus lankytojus, o po teatralizuoto skaitymo einama į kūrybines dirbtuves jį nupiešti. Pabaigoje piešiniai sudedami į krūvą eksponavimui ir dar sykį perskaitoma, kad visi ir išgirstų, ir pamatytų, iš ko jis „susideda“.