Poetas Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d., žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žuvo toks jaunutis, vos pradėjęs gyventi. O jis – literatūros klasikas. Turbūt galime drąsiai pasakyti – genijus. Daug žadėjęs, atėjęs didelių darbų nudirbti, nuveikti. O daug liko neišsipildę... Daug poeto rankraščių, laiškų, fotografijų pražuvo karo sūkuriuose, laiko ūkuose. Jeigu žūtų mano rankraščiai, aš viską galėčiau atkurti iš atminties, – taip sakė poetas paskutinį gyvenimo rudenį bičiuliui aktoriui Donatui Banioniui.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje poeto V. Mačernio fondas labai įdomus, vertingas. Saugomos kelios memorialinės bibliotekos knygos. Pavyzdžiui, Maurice Maeterlinck „L‘hote inconnu“. Neišvaizdūs, pilkšvi viršeliai. Knyga išleista Paryžiuje 1923 m. Knygos priešlapio viršuje V. Mačernis juodu rašalu įrašęs savo autografą – Vyt. Mačernis. Autografas gerokai išblukęs. Knygos pradžioje yra skaityklos spaudas – czytelnia im. A. Mickiewicza. Toks pats spaudas yra ir knygos pabaigoje. Esama pabraukymų pieštuku, tik neaišku, ar tai daryta V. Mačernio ranka. Išversti žodžiai rašyti ne poeto. Kita memorialinės bibliotekos knyga – I. A. Bunino „Mitės meilė“. Tai – Naujosios Romuvos leidinys, išleistas Kaune 1938 m. Knygos priešlapyje įrašytas V. Mačernio autografas. Knygoje labai daug pabraukymų pieštuku. Tik vėl neaišku, ar tai poeto V. Mačernio...

Kitos trys memorialinės bibliotekos knygelės-liliputės. Tai mažyčiai žodynėliai: anglų-rusų, prancūzų-anglų ir rusų-anglų. LE TOUT – PETIT DICTIONNAIRE FRANCAIS-ANGLAIS. Žodynėlis 714 puslapių. Priešlapyje žaliu rašalu įstrižai įrašytas V. Mačernio autografas. Jokių pastabėlių ar įrašų nėra. Rusų-anglų kalbų žodynėlyje, išleistame Leipcige, poeto autografas jau visiškai išblukęs... Tokie kišeniniai žodynėliai labai pravertė poetui, kuris aistringai mokėsi kalbų. V. Mačernio bičiulis poetas E. Matuzevičius prisiminimuose rašė, kad rusiškai Vyt. Mačernis šiek tiek pramoko 1940-1941 metais. Paskui jis tas žinias gilino skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs lenkų kalbos. Neblogai mokėjo vokiečių, anglų kalbas. Šalia rusų teksto jis, pavyzdžiui, skaitydavo Dostojevskio kūrinius, išverstus į vokiečių kalbą. Pramoko prancūzų, italų kalbų. Atkakliai mokėsi graikų ir lotynų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Buvo numatęs išmokti hebrajų kalbą...

Poeto rinkinyje saugoma asmeninių V. Mačernio daiktų. Tai – poeto rankšluostėliai. Vienas – baltas, pakraščiuose išaustas raudonų siūlų raštelis, o kitas – su nėriniais, apačioj išaustos raidės M ir C bei raudoni medeliai. V. Mačernio sužadėtinės Bronės Vildžiūnaitės teigimu, juos naudojo poetas. Kitas puikus eksponatas – V. Mačernio kepurėlė. Aksominė, prisirpusių vyšnių spalvos. Vytautas priklausė studentų meno mėgėjų draugijai „Šatrija“. Poetas, literatūros profesorius V. Mykolaitis-Putinas globojo meno draugiją, įkurtą Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete1926 m. Hitlerinės okupacijos metais V. Mykolaitis-Putinas iš šatrijiečių ir literatų sutelkė būrelį. Jam priklausė V. Mačernis, K. Bradūnas, P. Aukštikalnytė, B. Krivickas, J. Švabaitė, E. Matuzevičius, M. Indriliūnas ir kiti.

Su ta vyšnių spalvos kepurėle matome V. Mačernį fotografijose. Vytautas mėgo puoštis. Buvo labai elegantiškas. Štai fotografija, ant kurios užrašyta – „Šatrijos“ jauniai“. Data nenurodyta. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras, trečioje eilėje iš kairės antra – B. Vildžiūnaitė. Poetas ryši tamsų, šilkinį kaklaraištį... Įdomu, kad fotografijos antroje pusėje surašyti autografai. Dar įdomiau, kad yra ir Alfonso Čipkaus (vėliau Alfonso Nykos-Niliūno) autografas, nors jo toje fotografijoje nematyti. Kampe – „Splendid“ fotoateljė spaudas: Kaunas, Daukanto g. 8.

Kita gerokai apiplyšusi fotografija, daryta 1939 m. gruodžio mėnesį. Joje – gabūs ir talentingi. M. Indriliūnas, B. Krivickas, A. Čipkus, V. Kazokas, V. Mačernis, B. Vildžiūnaitė ir kiti. Puiki išlikusi portretinė fotografija  su dedikacija Bronei Vildžiūnaitei. Antroje pusėje juodu rašalu Vytautas užrašęs: Ėjo žmonės visi į tą šalį: / Ir gyvybės skubėjo į mirtį, / Ėjo žmonės parodyt ką gali / Ir darbais nuveiktais pasigirti. – B. V. – Vyt. Mačernis / Vilnius, 1941. 09. 16.“ Užrašas išblukęs... Poetas nufotografuotas Telšiuose 1939-aisiais...

Beveik viską, kas saugoma MLLM  V. Mačernio archyve, dovanojo poeto bendrakursė, istorikė, sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė. Jie susipažino 1939 m. rudenį Kaune. Likę daugybė gražių meilės laiškų, rašytų Bronei. Vytauto laiškai spausdinami knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“. Būta ir jos laiškų, rašytų Vytautui, deja, neišliko... B. Vildžiūnaitė sakė: ...dingo ir visi mano laiškai Vytautui. O gaila. Gali atrodyti, kad iš mano pusės buvo ne taip. O buvo taip. Buvo Didžioji Būtinoji Meilė ir ryšys iki pabaigos. Vytautas ir Bronė turėjo susituokti 1943-ųjų rugpjūtį Vilniuje šv. Magdalenos gatvėje. Deja...  

1. Vildžiūnaitė išsaugojo Vytauto rankraščius, knygas, šilkinius kaklaraiščius, rankšluostėlius, studijų knygelę, graikų kalbos žodynėlį-sąsiuvinį, lotynų kalbos žodynėlį, poeto „Literatūrinį dienoraštį“, daugybę kitos archyvinės medžiagos. „Literatūriniame dienoraštyje“ poetas rašė apie Dostojevskį, Aistį, būties klausimus, lygų gyvenimą... Žmogus neturi gyventi be rūpesčio ir be, nors mažų, siekimų. Bet koks uždavinys, atsistojęs žmogui prieš akis, reikalauja jį nugalėti, reikalauja šiokio tokio jėgų įtempimo, vilties kliūtį nugalėti, baimės, nerimavimo, susikoncentravimo. Taip, kaip imtynininko raumenys nesigimnastikuojant suskystėja, tampa nebetvirti, taip žmogus lieka bevalis, nežinąs, kas jis yra. Siela it guma, jei ji netampoma, vėliau nebeišsitempia...

Kitas V. Mačernio rankraštis, saugomas MLLM, straipsnis – „Mūsų gyvybės upė“. Šiame tekste V. Mačernis svarsto apie poeto didumą, apie ateities žmones, kurie turi eiti bent 50 metų pirmiau, negu sugeba pati tauta. Svarbios V. Mačernio įžvalgos apie poeto dalią: Bendrai poeto didumą mes galime matuoti štai kokiu kriterijumi. Jeigu poetas kalba apie tai, kuo jis yra, iš kur jis yra, tai yra jo pajėgumo liudijimas. Jeigu batsiuvys yra poetu, ir jis nieko nekalba apie tai, kaip jis kala puspadžius, jis niekada nebus didelis poetas. O jeigu jūs, būdami ūkininkų vaikai, nieko nekalbate apie tėvų laukus, kur vasaromis auga rugiai, apie pievas, esančias prie upių, apie ežerus, telkšančius kloniuose, apie pilkas kalvas, apie vasaros kaitrą, rudens liūtį, ir vėją, apie žiemos užšalusias pelkes ir balutes, jeigu pagaliau jūs nieko nekalbate apie sėją, pjūtį, apie sunkiai dirbančius tėvus, jų samdinius, neminite su pasididžiavimu apie turimą turtą, gyvulius, jūs, galima iš anksto pasakyti, visai nesate poetai. Iš jūsų eilėraščių turi būti aišku, kas per sodyba, kur jūs augote, ką jūs veikėte, būdami vaikais, kaip atrodo jūsų tėvai, kaimynai ir pažįstami, kas per upės teka, jūsų laukais, kokie paukščiai gieda jūsų sodybos medžiuose. Net labiausiai bendrose ir metafizinėse temose turi būti jaučiamas jūsų laukų, jūsų laukinių gėlelių kvapas, kaip akompanimentas visada jūsų eilėse turi ūžauti tėviškė vėjas. Tada jau bus įrodymas, kad jūs esate poetai. Šv. Pranciškus – vėjas, brolis.

Dar vienas V. Mačernio rankraštis – vokiečių filosofo N. Hartmano knygos „Etika“ konspektas. Labai didelio formato lapai, prirašyti dailia, smulkia rašysena iš abiejų pusių. Konspektuota V. Mačernis studijų metais – 1943–1944 m. Kitas įdomus poeto rankraštis – „O mylimoji, mano slaptas ilgesys“. Rankraštis sulankstytas, per lenkimo linijas įplyšęs... Antroji eilėraščio strofa – Aš neklajoti negaliu, / Nes mano amžinai jaunoj ir degančioj širdy / Svajonė nerami / Kasdien į naują tolį kviečia, / Ir aš einu, kad vėjų ir audros šaltais lašais / Išdžiūvusias kaip medis lūpas nors pavilgyti galėčia.

Maironio lietuvių literatūros fonduose saugomas gydytojos Aušros Šalčiūtės rankraštis – atsiminimai apie poetą V. Mačernį. Inventorinis nr. 9161. Rašyta 1971-aisiais. A. Šalčiūtė prisimena 1943-ųjų gruodį. Jai tada buvę 17 metų. Rašo, kaip važiavo iš Kauno į Telšius, o dar toliau arkliais vyko į Žemaičių Kalvariją. Ten aplankė koplytėles, nes gavo raktus nuo jų. Vėliau lankėsi Jurkų pastogėj. Ten ir pamatė Vytautą Mačernį. V. Mačernis sėdo rašyti sonetų. Vienas asmuo pradėjo kritikuoti sonetus, neva, jie skirti tik dvasios aristokratams, o tokių mažai tėra. A. Šalčiūtė prisimena, kad ji puolė ginti poetą...

Muziejaus fonduose saugomas itin svarbus dokumentas – V. Mačernio dienynas. Juodu rašalu nurodyta, kad tai yra Sedos vidurinės mokyklos 2 klasės mokinio Vytauto Mačernio, kuris gyvena Kalvarijos nr.10, dienynas. Nurodytas tėvų adresas – Šarnelės kaimas, Alsėdžių valsčius, Telšių apskritis. Dienyne pasirašęs V. Mačernio tėvas Vladislovas Mačernis. Pažymių gauta visokių. Už paišybą – penketas su minusu, už laisvąją kūrybą – trejetas su pliusu. Už dailyraštį mokytojas parašęs ketvertą...

Poeto fonde esama meno kūrinių. Grafikės G. Didelytės ofortai „Senolė“ ir „Būties žaidimas“. Grafiko A. V. Burbos sukurtas V. Mačernio ekslibris, taip pat V. Daniliauskaitės darbai, sukurti 1991-aisiais. Menininkės N. Šaltenytės ekslibris IN MEMORIAM VYTAUTAS MAČERNIS. Skulptoriaus A. Boso bronzinis dviejų dalių medalis. Vienoje medalio pusėje įrašas – Vytautas Mačernis. Žmogaus apnuoginta širdis. Nurodyti meno kūrinio sukūrimo metai – 1981 m. Kitoje medalio pusėje matome V. Mačernio tėviškės Šarnelės vaizdą ir poeto gimimo ir žūties metus – 1921–1944.

Poeto V. Mačernio fondas ypatingas, traukiantis, viliojantis. Kupinas atradimų, laukiantis literatūros tyrinėtojų akies, vis pasipildantis naujais eksponatais. Juk Vytautas Mačernis – meistras, virtuozas. Klasikas. Tokie gimsta ypač retai.

 Parengė muziejininkė Albina Protienė