Išeivių literatūra

Literatūros kritikas, bibliotekininkas Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004), parašęs per 400 knygų recenzijų, spektaklių įvertinimų, dailės ir muzikos vakarų aprašymų paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje. Šių eilučių autorė bendravo su V. A. Jonynu nuo 1989 metų iki pat jo mirties. Jis perdavė į MLLM nemažai archyvinės medžiagos: nuotraukų, dokumentų, laiškų, rankraščių. Vėliau jo palikimu rūpinosi žmona Monika Bernatavičiūtė ir judviejų sūnus Andrius. Kaupiant medžiagą apie V. A. Jonyną, iš jo dukterėčios Inos Jonynaitės-Banaitienės, gyvenančios Kaune, buvo gauta itin reta iš prieškario laikų archyvinė medžiaga: mokykliniai užrašai, nuotraukų albumai, dienoraštis, laiškai. Per archyvalijas veriasi kritiko kūrybinis gyvenimas, jo visuomeninė ir kultūrinė veikla Lietuvoje – Vokietijoje – Kanadoje.
V. A. Jonyno ištakos Bogorodske, kuriame gimė 1918 m. gegužės 17 dieną. 1944–1949 metais gyveno Vokietijoje, o nuo 1949 iki pat mirties 2004 m. – Kanadoje. Vytauto tėvas – istorikas, profesorius Ignas Jonynas su žmona Elena siekė suteikti vaikams tvirtą gyvenimo pagrindą: lavino ir mokė kalbų, meno, muzikos, diegė darbinius įgūdžius. Vytautas mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, vėliau sėmėsi žinių Grenoblyje, Šampoliono licėjuje (Lycee Champollion). Jame vyravo griežta tvarka, pavyzdinė drausmė, daug laiko buvo skiriama įvairiems mokslams ir prancūzų kalbos studijoms. 1932–1933 m. V. A. Jonynas buvo vienas geriausių licėjaus mokinių, už gerą mokymąsi apdovanotas garbės raštu. V. A. Jonyno rinkinyje gausu nuotraukų iš nerūpestingų vaikystės dienų, iš studijų Grenoblyje. Grįžęs į Lietuvą tęsė mokslus ir 1936 metais baigė „Aušros“ gimnaziją. V. A. Jonyno ir Kaune būta pavyzdingo ir pareigingo – jo stropumą iliustruoja gimnazisto biologijos, istorijos, lotynų kalbos užrašai: skrupulingai surašyti tekstai, primarginti jo paties piešiniais.        
1936 metais įstojo į VDU, pasirinkdamas prancūzų kalbos ir literatūros studijas. Įsitraukė į studentiškas organizacijas, lankė Teatro studiją, kuriai vadovavo Jakševičius ir Lukošius, tačiau teko pertraukti studijas ir atlikti karinę prievolę. V. A. Jonynas kartu su VDU studentais: P. Jurkumi, K. Bradūnu ir J. Kaupu 1938–1939 m. mokėsi karo amato. Nuotraukų albumėlis bei „Atsargos karininko liudijimas Nr. 6886“ iliustruoja šią V. A. Jonyno visus metus trukusią tarnybą. Jam buvo suteiktas „Jaunesniojo leitenanto laipsnis, specialybė – pėstininkas. Į pirmąjį karininko laipsnį pakeltas 1939 m. rugsėjo 18 d. Baigęs P. L. B. Karo Mokyklos XIV aspirantų laidą.“ Atlikęs karinę prievolę, sugrįžo ir tęsė studijas universitete.
1940 metais Humanitarinių mokslų fakultetas perkeltas į Vilnių, tad ir V. A. Jonynas išvyko ten studijuoti. Universitete būrėsi jaunieji talentingi kūrėjai: A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas, P. Jurkus, A. Zaskevičius, V. Mačernis, B. Krivickas, M. Indriliūnas. Pasak Vytauto žmonos Monikos, tarp bendramokslių jis buvo vertinamas: V. Mačernis ir B. Krivickas jam duodavo paskaityti savo kūrybos ir laukdavo patarimų, vertinimų.
Nuo vaikystės pamėgęs knygą, V. A. Jonynas nepaleido jos iš rankų ir studijų metais. Vilniuje mėgstamiausios jo lankymo vietos buvo antikvariatai ir knygynai. Dienoraštyje rašė: „Literatui ir humanitarui šitas privalumas yra būtinas. Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu. Ir tai yra juo svarbiau, juo mes norim išsidirbt geresnį literatūrinį skonį. Štai kodėl aš randu reikalą analizuoti savo įspūdžius, įvairiai juos grupuoti ir žymėt. Reikalinga kultivuoti į jį pojūtį. Reikia, norint dirbti rašytojo ar literatūros istoriko darbą daug dirbti ir dirbti siauroj srity. Štai to darbo dėsnius aš ir noriu susirasti ir prisitaikyti savo prigimčiai.“ (1940-08-18). Šioje citatoje tarsi užkoduotas jo tolesnio gyvenimo pasirinkimas.
Išėjęs Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriaus mokslus, išlaikęs prancūzų kalbos ir literatūros specialybės baigiamuosius egzaminus ir puikiai apgynęs diplominį darbą „Maupassant et les tonctionnaires“, V. A. Jonynas 1942 metais, spalio 23 dieną, baigė aukštąjį mokslą, įgydamas filologo, romanų kalbų specialisto diplomą. Rinkinyje saugomos nuotraukos iš studijų laikų, Vilniaus universiteto baigimo diplomas.
1944 metais Vytautas su broliu Kęstučiu buvo suimti ir išvežti į Vokietiją kasti apkasų. Vėliau abu išsivadavo iš nelaisvės, pabėgo Berlynan. Ten Vytautas susirado savo draugę, studijų bendramokslę Moniką Bernatavičiūtę (nuo šiol jų keliai jau niekad nesiskyrė). Vokietijoje teko patirti klajoklio dalią, kol apsigyveno Biberache. Vytautas dirbo prancūzų valdžios įstaigoje, todėl turėjo ir valdišką butą, nereikėjo gyventi stovyklose. Apie gyvenimą Vokietijoje rašė laiške draugui A. Nykai-Niliūnui: „Dabar kiekvienas prisiminimas yra beveik žongliravimas žodžiais. Aš nebejuntu jokios sąsajos tarp šios valandos – DP Jonyno ir to, kuris augo visom šaknim, sakysim, Vilniuj. Ir kai kartais praregiu rasojantį seminaro koridorių šerkšną, dulkinas lentynas ir vėl užuodžiu paaštrėjusį nuorūkų kvapą, man darosi kažkaip pašėlusiai neramu. <...> Nesurandu liepto praeitin <...> Jau trečius metus miegam žiemos miegu Biberache. Įsitaisėm pakenčiamai – Dirbu Gouv. Milikaire vertėju – Monika mokosi visokių amatų <...>. Retai svečiuojamės, užtat stropiai lankom kiną, nes tai vienintelė mūsų pramoga. <...> Dienos ramios, vienodos, bet ne monotoniškos. Neturim jokių iliuzijų išvažiuoti įsikurdinti svetur.“ (Biberachas, 1947-01-02)
1949 metais daugelis išeivių iš Vokietijos pradėjo keltis į Ameriką, Australiją. Vytautas pasirašė darbo sutartį ir išvyko į Kanadą. Dirbo fizinį darbą, vėliau laikinai gavo darbą mokykloje, tačiau viskas buvo kitaip, nei Lietuvoje. Už vasaros atostogas niekas pinigų nemokėjo ir jaunai šeimai teko verstis įvairiais darbais, užsitikrinant elementarią egzistenciją. Tačiau V. A. Jonynas troško tęsti studijas ir siekti doktorantūros. Patvirtinus jo Vilniaus universiteto diplomą, buvo priimtas į Monrealio universiteto doktorantūros programą, deja, skaudi buitis neleido įgyvendinti svajonės. Rūpestis dėl šeimos gerovės privertė imtis padavėjo darbo „La Salle“ viešbutyje. Tik po gero dešimtmečio, susitaupęs šiek tiek pinigų, šio darbo atsisakė. Apie padavėjo darbą byloja nuotraukos.
Tik būdamas 45-erių V. A. Jonynas įstojo į Monrealio universiteto bibliotekininkystės specialybę. Baigė ją per vienerius metus gaudamas bakalauro laipsnį. Pradėjo dirbti socialinių mokslų bibliotekoje, tęsė studijas ir apsigynė magistro laipsnį. Vadovų ir kolegų buvo itin vertinamas – eruditas, kalbų žinovas. Vadovybė įvertino jo profesinius gabumus paskirdama bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Išsipildė ir dar viena svajonė: skaityti paskaitas, dalintis su jaunimu tuo, kas jam buvo svarbu. Porą metų dėstė universitete, o vėliau trejus metus – bibliotekininkų mokykloje. Rinkinyje saugomi vertingi dokumentai: Kanados pilietybės suteikimo liudijimas, bakalauro, magistro baigimo diplomai, įvairių kursų baigimo ir kiti dokumentai. Rinkinyje taip pat saugomos nuotraukos iš studijų universitete, užfiksuotos darbo akimirkos bibliotekoje. Ypač gausu nuotraukų su jo iš gimnazijos laikų artimu draugu, poetu, režisieriumi J. Blekaičiu (rinkinys taip pat saugomas MLLM), kuris gyveno JAV. Šiuos dvasiškai artimus žmones siejo ypač glaudus ryšys. Tiek vieno, tiek kito archyvuose išsaugotas jųdviejų susirašinėjimas, nuotraukos.
    Monrealio lietuvių teatro vadovo paprašytas V. A. Jonynas pradėjo rašyti į spaudą recenzijas apie pastatytus spektaklius, vėliau straipsnius užsakinėjo ir „Draugo“ redaktorius K. Bradūnas (rinkinys saugomas MLLM). Paėmęs plunksną į rankas tarsi iš pareigos, vėliau su didžiausiu įkvėpimu įsitraukė į šį darbą. Glaudžiai bendradarbiavo Kanados ir Amerikos lietuvių spaudoje – „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Drauge“, „Metmenyse“, „Tėviškės žiburiuose“, „Nepriklausomoje Lietuvoje“ ir kt. Godžiai skaitė, aptarinėjo su žmona Monika beveik visas svetur išleistas lietuvių knygas ir daugelį jų recenzavo. Mėgo A. Gustaičio kūrybą, artimas buvo poetas H. Radauskas, gėrėjosi A. Nykos-Niliūno bei gyvenančio tame pat name kaimyno, poeto H. Nagio kūryba, didžiai vertino talentingus dramaturgus K. Ostrauską, A. Landsbergį, prozininkus M. Katiliškį, J. Jankų, I. Merą ir kt.
 V. A. Jonyno dėmesio centre nebuvo vien išeivių literatūra. Jis akylai sekė sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir pristatinėjo jį spaudoje. Rašė apie J. Glinskio dramas, B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnį“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“, J. Apučio „Keleivio noveles“, K. Sajos „Už nevarstomų durų“, R. Gavelio „Įsibrovėlius“, J. Avyžiaus „Degimus“ ir kt. Nenorėdamas pakenkti artimiesiems, recenzuodamas išleistas Lietuvoje knygas, straipsnius, pasirašinėdavo Jono Aleksandravičiaus slapyvardžiu. Išsamios studijos atspausdintos apie Marių Katiliškį, Jurgį Jankų, Algirdą Landsbergį ir kt. Rinkinyje yra literatūrinių studijų ir recenzijų rankraščiai ar mašinraščiai: L. Tapino knygai „Imk, klajokli, žibintą vilties“; E. Aleksandravičiaus „Praeitis, istorija ir istorikai“; V. Kubiliaus „Neparklupdyta mūza“; V. Kavolio „Asmuo ir idėjos“, A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai“, K. Zotovo „Be ornamentų“; „Atsiminimai apie A. Škėmą“. 1989 metais V. A. Jonynas parengė ir išleido monografiją apie tautodailininkę Anastaziją Tamošaitienę. Epistolikoje veriasi įdomios ir vertingos informacijos apie bendradarbiavimą, kultūrinį gyvenimą JAV, Kanadoje, Lietuvoje.
Po sunkios darbo dienos jis tyliai ir kantriai dirbo spaudos darbą, puoselėjo lietuvybę Kanadoje, plėtė kultūrinio darbo ribas, dalyvavo Lietuvių bendruomenės kultūrinėje veikloje. Daugelį metų mokytojavo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. 1969 m. buvo apdovanotas diplomu už darbą šeštadieninėse lituanistinėse mokyklose. Jį įteikė LB pirmininkas S. Barzdukas ir Švietimo tarybos pirmininkas A. Rimkūnas.
Monikos ir Vytauto laisvalaikis buvo muzika: turėjo nuolatinius bilietus į simfoninius koncertus, namuose buvo sukaupę vertingą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Domėjosi menais: jo bibliotekoje daug meno knygų, mėgo prancūzų impresionistus. Puikiai mokėjo lietuvių, o prancūzų kalbą, pasak žmonos Monikos, mokėjo geriau, nei Kvebeko prancūzai. Suprato vokiškai, mokėjo anglų, italų, rusų, lenkų kalbas. Daug laiko skyrė lavinimuisi, skaitymui.
„Skaitau daug vilkdamas knygų iš bibliotekų. Dviejų viešų skaityklų. Anksčiau būdavo net iš trijų, nes parsinešdavau knygų iš buvusios savo darbovietės. <...>. Visa ta skaityba išeina man į sveikatą. Palyginus su kitais, rašau nemažai. Bent draugai ir pažįstami stebisi mano „produkcija“, mano raštingumu, tvirtindami, kad mano plunksna neatšipusi. Bet žinok, žmogau, jei gudrus, kiek tuose jų žodžiuose tiesos ir kiek ironijos. Man tiek aišku, kad randu tą darydamas malonumą ir Monika mano „hobby“ atlaidi. Nepyksta, kad tokiais niekais verčiuosi“ (Iš laiško straipsnio autorei, 1997-09-22).
1992 m. V. A. Jonynui buvo įteikta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio padėka už paramą atkuriant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Visi apdovanojimo raštai saugomi muziejaus archyve.
V. A. Jonynas dirbo kultūros darbą netausodamas sveikatos, negailėdamas jėgų ir nesitikėdamas šlovės. Jo vienintelė, monumentali literatūros kritikos knyga „V. A. Jonynas. Rinktiniai raštai“ išleista tik po mirties 2006 metais, Vilniuje.
 
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė