Senoji literatūra

Humboldtų universiteto profesorius, habilituotas daktaras, baltistas, slavistas (ypač – polonistas), rašytojas, parašęs noveles apie Joną Bretkūną, vertėjas, dailininkas Viktoras Falkenhanas buvo labai artimas ir nuoširdus lietuvių bičiulis. 1966 m. prasidėjo vokiečių mokslininko Viktoro Falkenhano ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus draugystė, kuri tęsėsi gerus du dešimtmečius. Per tą laiką profesorius ne kartą lankėsi muziejuje, domėjosi Vydūno fondu, bičiuliavosi su muziejininkais, ypač artima draugystė užsimezgė su muziejaus darbuotoja vydūniste Joana Dauniene. Viešnagių metu profesorius padovanodavo po vieną kitą archyvaliją, todėl muziejuje kaupėsi įdomus šio žymaus žmogaus rinkinys.

Profesoriui 1987 m. iškeliavus Amžinybėn, jo atminimu besirūpinanti žmona Berbel Falkenhan muziejui perdavė daug vertybių: nuotraukų, dokumentų, apdovanojimus, memorialinių daiktų, kelis novelių apie J. Bretkūną rankraščius. Ypač nudžiugino padovanotu ištikimu jos vyro kelionių draugu smuiku, kurį kalbindavo ir atostogaudamas, ir dirbdamas.

Perduodama eksponatus, ponia B. Falkenhan laikėsi vokiečiams priimtinos griežtos tvarkos, pati 1987.11.12. surašė detalų eksponatų perdavimo aktą su paaiškinimais.

1998 m. pradžioje, ruošiantis minėti V. Falkenhano 95-ąsias gimimo metines, į muziejų iš Vokietijos atkeliavo vertinga siunta – ponia B. Falkenhan per savo advokatą perdavė muziejui dvi knygas vokiečių kalba iš V. Falkenhano memorialinės bibliotekos. Pirmoji –  Litauische Dialektstudien von Georg Gerullis [Jurgis Gerulis. Lietuvių dialektologijos studijos], išleista Leipcige 1930 m., su J. Gerulio autografu V. Falkenhanui ir autoriaus taisymais bei marginalijomis.

Knyga profesoriui V. Falkenhanui buvo nepaprastai brangi, su J. Geruliu artimai bendravo, jį vertino ir laikė savo trečiuoju tėvu, nes tik J. Gerulio dėka, studijuodamas Karaliaučiaus universitete atrado baltistiką ir tapo mokslininku.

Antroji knyga – V. Falkenhano studija Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer [Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą J. Bretkūnas ir jo talkininkai], išspausdinta Tilžėje 1941 m. tik 300 egz. tiražu, šiandieną yra bibliografinė retenybė. Tai 1939 m. V. Falkenhano apginta daktaro disertacija apie lietuvių raštijos pradininką J. Bretkūną, išleista atskira knyga. Anot profesoriaus A. Sabaliausko, tai yra kapitalinis veikalas, ligi šiol viena geriausių mūsų senosios literatūros studijų. <...> Jaunas mokslininkas savo pirmąją knygą išsiuntinėjo įvairių šalių baltistams <...>. Unikalu ir tai, kad šioje knygoje gausu ir paties autoriaus taisymų.

Savo knygas V. Falkenhanas žymėjo A. Švėgždos sukurtu ekslibriu.

Muziejaus rinkiniuose taip pat saugoma ir Vydūno knyga Pasaulio gaisras, išleista Tilžėje 1928 m.,   kurią iliustruoti autorius patikėjo V. Falkenhanui.

Rinkinyje saugomas pluoštas V. Falkenhano originaliosios kūrybos rankraščių vokiečių k. – rengto novelių romano apie J. Bretkūną šeši kūriniai (pateikiami pažodiniai pavadinimų vertimai): Bažnyčios lankymas ir Lilits dukra, Ninkos tėvas, Laukiamas, Christofas Alcumas, Vaikiška arfa ir Šaltos žiemos saulės pamoka. Rankraščiai sunkiai įskaitomi, juose gausu paties autoriaus taisymų, prierašų, priklijuotų ir prisegtų lapelių su pastabomis.

Rašyti grožinį veikalą V. Falkenhaną paskatino Vydūnas, kuris nesidžiaugė moksliniu veikalu apie J. Bretkūną, pasakydamas, jog lietuviams reikalingesni yra beletristiniai kūriniai, o ne mokslinės knygos. Įkopęs į gyvenimo viršukalnę, V. Falkenhanas vis tik ėmėsi rašyti noveles, ilgą laiką apie tai nesigarsindamas. Apie tai viena pirmųjų sužinojo artima bičiulė, muziejininkė J. Daunienė.

Muziejuje saugomi V. Falkenhano rankraščiai dar laukia germanistų žvilgsnio, išsamaus tyrinėjimo ir vertimo.

Laiškai V. Falkenhano rinkinyje tiek asmeniniai, tiek dalykiniai, oficialūs, didžioji jų dalis – vokiečių kalba. Minėtinas asmeninio pobūdžio V. Falkenhano laiškas dėdei K. Falkenhanui, išsiųstas iš Ragainės 1916 m.

Dažniausiai susirašinėta dalykiniais reikalais. Saugomi du aplankai, pirmajame susegtas susirašinėjimas vokiečių k. su K. Gorskiu iš Torūnės, prof. H. Beckeriu, gyv. Jenos mieste Vokietijoje, E. Kraštanaičiu iš Vilniaus; su latviu B. Kundze susirašinėjo latvių k.

Antrajame aplanke susegtas susirašinėjimas su žurnalistu, kraštotyrininku, Klaipėdos krašto Eltos fotoreporteriu Bernardu Aleknavičiumi ir jo atsiųstos iškarpos iš laikraščių. Nors V. Falkenhanas puikiai mokėjo lietuvių kalbą, su bičiuliais iš Lietuvos dažnai susirašinėjo vokiečių k. Galbūt, vokiečių kalba buvo vis tik artimesnė, nes B. Aleknavičiaus laiško, rašyto lietuvių kalba, tarpuose tarp eilučių V. Falkenhanas pieštuku užrašęs teksto vertimą į vokiečių k.

Susirašinėjimas su germanistu, vertėju J. Kiliumi atveria rūpestį dėl novelių apie J. Bretkūną vertimo į lietuvių kalbą. Kelios novelės, išverstos J. Kiliaus, 1986 m. buvo publikuotos žurnale Pergalė.

Rinkinyje saugomi ir dalykiniai K. Korsako, N. Vėliaus, R. Šaltenio laiškai V. Falkenhanui.

Nemenką pluoštą sudaro Berlyno universiteto, VDR valstybės sekretoriaus, Humboltų universiteto laiškai dėl dėstytojavimo ir mokymo planų, serbų žurnalo Domowina laiškai dėl novelių publikavimo, Veimaro leidyklos – dėl lietuvių apsakymų publikavimo.

Rinkinys pasižymi nuotraukų įvairove – portretinės, įvairiausių renginių, apdovanojimų įteikimo metu, ir su paskutiniąja žmona Berbel. Itin vertinga nuotrauka, kurioje V. Falkenhanas su dailininku Fidus ir Vydūnu. Nuotraukos kitoje pusėje – V. Falkenhano laiškas A. Vokietaitytei, rašytas Karaliaučiuje 1935 m.

Lietuvon atvykusį profesorių nuolat supdavo mokslininkai, menininkai ir žurnalistai, kuriuos žavėjo jo turtinga asmenybė, kurie, žinodami V. Falkenhahno norą dalintis žiniomis, organizuodavo susitikimus su juo ir plačiajai visuomenei. Nuotraukos atspindi aktyvią veiklą, susitikimus T. Mano namelyje Nidoje, su M. Mažvydo klubo nariais Vilniuje, su Literatūros muziejaus darbuotojais Kaune, su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto legenda, moksliniu darbuotoju P. Razmuku, rašytoju J. Skliutausku. Fiksuotas ir  artimas ryšys su gamta, su žmona prie Baltijos jūros keliavo ir paskutiniaisiais gyvenimo metais. Fotografuoti mėgo ir pats V. Falkenhanas.

V. Falkenhan muziejui perdavė ir šūsnį vyro dokumentų: kelionių pasai, apdovanojimų dokumentai, įvairios pažymos ir pranešimai apie darbą ir honorarą už paskaitas Humboldtų universitete, šio universiteto Filosofijos fakulteto pranešimas V. Falkenhanui dėl paskaitos lenkų k. Slavistikos institute. Vokietijos kultūros asociacijos nario pažymėjimas liudija profesoriaus dalyvavimą visuomeninėse kultūrinėse organizacijose. Meilė lietuvių literatūrai skatino V. Falkenhaną lietuvių autorių kūrinius versti į vokiečių kalbą, juos publikuoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tai atspindi Vokietijos transliuotojo įsakymas dėl honoraro V. Falkenhanui už V. Petkevičiaus radijo pjesės Sieksnis Sprindžio vaikas vertimą iš lietuvių kalbos.

Itin vertingas dokumentas – liudijimas, išduotas 1957 m. Vokietijoje, Humboldtų universitete dėl habilituoto daktaro vardo suteikimo už darbą Lenkų kalba ir literatūra.  Laiko paženklintas atleidimo iš karinės tarnybos 1946 m. dokumentas liudija, kad V. Falkenhanas antrojo pasaulinio karo metais tarnavo vokiečių armijoje. Karo metais buvau vertėju, puskarininkiu Pskove, – prisimena pats profesorius.

D. Kaunas rašo, jog Viktorui Falkenhahnui buvo lemta tapti paskutiniu Karaliaučiaus universiteto baltistikos ir lituanistikos dėstytoju. Tai liudija ir 1946 m. Karaliaučiaus universiteto išduota pažyma, patvirtinanti, kad V. Falkenhanas nuo 1939 m. balandžio 1 d. iki 1945 m. sausio 27 d. dirbo Filosofijos fakultete.

Ponia B. Falkenhan muziejui perdavė dalį vyro asmeninių daiktų: akinius, suvenyrinę lėkštelę, vardinį antspaudą, lietuvių dovanotą tautinę juostą, kitus smulkius asmeninius daiktus.

V. Falkenhano moksliniai pasiekimai, nuopelnai kultūrai buvo įvertinti įvairiais apdovanojimais. Rinkinyje saugomas Johaneso Becherio medalis su ženkleliu, A. Mickevičiaus medalis su pažymėjimu, Pestalocio bronzinis ir sidabrinis medaliai, Lenkijos ambasados pranešimas apie apdovanojimą Lenkijos atgimimo ordino kryžiumi ir Lenkijos atgimimo ordino kryžius su pažymėjimu, Krokuvos Jogailos universiteto medalis.

Memorialiniai daiktai teikia informacijos apie asmens gyvenimą, pomėgius: esperantininko ženklelis liudija, kad priklausė esperantininkų sąjungai, mokėjo šią kalbą, smuikas – pomėgį smuikuoti. (Plačiau apie V. Falkenhano smuiką – skiltyje „Įdomūs eksponatai“ »»).

Muziejui perduota ir V. Falkenhano branginta portretinė Vydūno nuotrauka rėmeliuose, kurią artimam bičiuliui padovanojo pats Vydūnas.

Informatyvūs rinkinyje saugomi spaudiniai – Vokietijoje, Humboldtų universitete nuo 1964 m. rengiamų Baltistų konferencijų programos. Konferencijų iniciatorius buvo V. Falkenhanas, ir šiose konferencijose  pasižymėjęs, kaip tikras lietuvių bičiulis. Jis pats konferencijose skaitė pranešimus apie lietuvių rašytojus – J. Bretkūną, A. Vienuolį-Žukauską, lietuviškų pasakų vertimo problemas.  1977 m. konferencijoje, skirtoje Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, pranešimą skaitė ir  Vilniaus universiteto profesorius dr. J. Kubilius. 1976 m. buvo sudaryta darbo grupė M. K. Čiurlionio paminėjimui, tų metų konferencijose dažnai skambėjo žymiausio Lietuvos menininko vardas, skaityti pranešimai apie jo dailę ir muziką. Neužmiršta ir lietuviška spauda – išklausyti pranešimai apie vaikų žurnalą Genys, laikraštį Aušra.

Rinkinyje saugoma virš šimto paties V. Falkenhano piešinių, aplankas su piešinių eskizais. Paauglystėje ėmė skleistis jaunuolio meninis talentas. Tačiau pažintis su Vydūnu nulemia V. Falkenhano kelią: jis nepasirenka studijuoti tapybos pas dailininką Fidus Berlyne, V. Falkenhanas įstoja į Karaliaučiaus universitetą studijuoti kalbų. Tačiau meilė dailei liko, pas Vydūną susipažinęs su vokiečių dailininku Hugo Hoppeneriu Fidus, jo įtakoje iliustravo Vydūno knygą „Pasaulio gaisras“, kuri taip pat saugoma muziejaus rinkiniuose.

Vėliau, Humboldtų universitete lankė dailės studiją, dalyvavo parodose, buvo įvaldęs įvairias dailės technikas: piešimą, tapybą, akvarelę, liną, molį, cinką.

Muziejuje saugomas ir V. Falkenhano keramikos darbas Saulėtekio giesmė.

Apie vaikystėje gimusį pomėgį piešti V. Falkenhanas, atostogaudamas Vilniuje, Rūtų gatvės mediniame name numeris trylika, yra pasakojęs ir kultūros istorikui D. Kaunui:  Tilžėje vykdavo šokiai. Eidavo ratelius. Be to, vaidindavo dainas. Tai darė didelį įspūdį. Tilžėje veikė Lietuvių literatūros draugija (Litauische litterarische Gesellschaft – D. K.), bet su ja susidurti neteko. Daugiau apie ją girdėjau studijuodamas Karaliaučiuje. Buvo Lietuviškas namas Jokūbinės parke. Hitlerininkų laikais jį pavadino „Heimathaus“. Buvo uždrausta sakyti: „Litauische Haus“. Name veikė mažas muziejus. Aš labai norėjau piešti. Namą saugojo senutė. Aš jos paprašiau vyžų, iš karklo žievės padarytų. Bepiešiant ta moteris liepė iš draugijos pirmininko Aleksandro Kuršaičio gauti leidimą nuolatiniam naudojimui. Aš nuėjau pas jį ir tasai labai supyko išgirdęs, kad jau anksčiau piešimui gaudavau eksponatą. Kuršaitis papasakojo, kad sudarinėjąs žodyną. Karo pabaigoje jį sėkmingai išsivežė iš Tilžės. Veikalą dabar išleido sūnus Arminas Kuršaitis. Su Aleksandru Kuršaičiu kalbėjau lietuviškai. Kai aš atvykau į Tilžę, maniau jį esant grynai vokišku miestu. Bet veikiai supratau klydęs. Pasirodė, kad esama daug lietuviškai kalbančių žmonių. Tuo buvo nesunku įsitikinti pačiam mokant šią kalbą. Lietuviškai visada kalbėdavau su vieno knygyno savininku. Aš ieškodavau bet kokių progų praktikuotis kalboje. Mūsų sena tarnaitė, be to, ir kiti tarnai buvo lietuviai. Su jais aš kalbėjau tik lietuviškai. O Klaipėdoje lietuvių buvo daugiau nei vokiečių. <...> Mano tėvas buvo gamtininkas, todėl ir aš labai mylėjau gamtą, dažnai ją piešdavau.

1976 m. jis muziejui padovanojo visus savo piešinius, sakydamas: Be lietuvių kultūros įtakos niekad nebūčiau sukūręs daugelio darbų.

Rinkinyje taip pat saugomas dailininko Eriko Varno sukurtas medalis V. Falkenhano atminimui.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė