Akademikės Vandos Zaborskaitės rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra įvairus, tačiau itin vertingas ir įdomus. Muziejuje saugomos mokslininkės gyvenimą ir veiklą iliustruojančios nuotraukos, nemaža šūsnis rankraščių, keletas laiškų, visos V. Zaborskaitės parengtos ir išleistos knygos bei literatūra apie ją. Muziejininkų santykis su profesore buvo artimas, pagarbus, tad V. Zaborskaitė dalį archyvalijų yra padovanojusi pati. Ypatingai dėkingi muziejininkai profesorės įdukrai Virgilijai Stonytei, perdavusiai mokslininkės brangintus ir saugotus Maironio memorialinius daiktus.

Nuotraukų kolekcija atspindi vėlesnius V. Zaborskaitės gyvenimo laikotarpius: darbas su studentais Vilniaus pedagoginiame institute, Maironio pagerbimas ir muziejaus su studentais lankymas Kaune, V. Mykolaičio-Putino pagerbimas Rasų kapinėse su bičiulėmis I. Kostkevičiūte ir M. Lukšiene, kelionė į JAV su poetu V. Dauniu, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, prezidento V. Adamkaus organizuotuose pokalbiuose prezidentūroje, kelios fotografės O. Pajėdaitės nuotraukos. Deja, mokslininkės vaikystę, ankstyvąją jaunystę, svarbiausius veiklos ir asmeninio gyvenimo faktus iliustruojančių nuotraukų muziejaus rinkiniuose nėra.  

Išsamaus tyrinėjimo verti rinkinio rankraščiai lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vokiečių kalbą gerai mokėjo nuo vaikystės, nes tėvai buvo pasamdę guvernantę vokietę, kuri ne tik išmokė kalbos, bet ir įpratino skaityti vokiečių autorių kūrinius.

Muziejuje saugomi rankraščiai apima plačius V. Zaborskaitės interesus: kalbos, pasakytos įvairaus lygio renginiuose, konferencijose, radijo laidose, mokslinių tyrinėjimų užrašai. Nors literatūros tyrinėtoja nemėgo rašyti recenzijų, tačiau rinkinyje saugomas V. Zaborskaitės recenzijos R. Dambrauskaitės knygai apie I. Simonaitytę rankraštis. Šilti atsiminimų rankraščiai apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, apie Panevėžio gimnazijos istorijos mokytoją Mariją Giedraitienę. Įdomus tekstas Tik vieneri mokslo metai... apie Panevėžio mergaičių gimnaziją, kurioje V. Zaborskaitė mokėsi. Prezidentas V. Adamkus buvo įtraukęs mokslininkę į aktualius pokalbius prezidentūroje. Saugomas susitikimo, vykusio 1999 m., aprašo rankraštis.

Rankraštyje likusi jautri kalba, pasakyta 1983 m. sausio 7 d. V. Mykolaičio-Putino 90-mečio minėjime V. Mykolaičio-Putino bute-muziejuje Vilniuje. Būdama artima profesoriaus bičiulė, ji pati šiame bute ne kartą lankėsi, tad turėjo galimybę dalintis įspūdžiais, kaip buvo švenčiamas Putino gimtadienis: Prisimena daugelis šios dienos šventimus, pradedant 1954 m. Įvairių jų būta: keletas kartų su daugeliu svečių, kalbų ir sveikinimų (bene 1957, kai buvo atliekami dar neparašytos „Sukilėlių“ operos fragmentai). Bet dažniausiai – nedideliame artimų draugų būrelyje. Kiekvieno tokio vakaro kulminacija – kai Putinas skaitydavo naujus kūrinius – eilėraščius, sukilėlių fragmentus. / Kūryba – tai, kas nemiršta, kas lieka, kai jau būna pasibaigusi kintama, nepastovi, prieštaringa žmogaus būtis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Zaborskaitė įsitraukė į švietimo reformos darbą, 1992 m. balandį – 1994 m. rugsėjį ministro D. Kuolio prašymu vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui. Darbas buvo intensyvus, reikalaujantis žinių, susikaupimo, profesinio pasirengimo. Ji daug keliavo ne tik po Lietuvą, patirties sėmėsi Vokietijoje, Danijoje ir kt. Kalbos, pasakytos 1993 m. gruodžio 1 d. seminare Travemiundėje, 16 lapų tekstas parašytas vokiečių kalba. Metusi svetimą jai administracinį darbą ministerijoje, ir toliau aktyviai dalyvavo atsikuriančios valstybės gyvenime, skaitė pranešimus konferencijose. 1997 m. birželio 28 d. Europos inovacijų forumo konferencijoje sakyta kalba ne tik atveria platų, globalų ir šiuolaikinį mokslininkės požiūrį, bet ir atliepia to laiko aktualijas, būdingas ir nūdienai: Tautinio identiteto sąvoka šiandien nėra vienavertė. Daugelis pasaulyje į ją žiūri su įtarumu, mato tautinio uždarumo, tautinių vertybių hipertrofijos pavojų. Netikėtai šiurpiai atrodo etniniai konfliktai Europoje. <...> Bet tautinis identitetas turi šiandien ir kitą vertę – Europos susivienijimo, globalinės vesternizacijos akivaizdoje reiškiasi ir stiprėja tautų geismas neprarasti savęs.

V. Zaborskaitė – pati svarbiausia Maironio kūrybos tyrinėtoja. Maironis buvo daugiausia dėmesio sulaukęs tyrinėjimo objektas, tad savo tyrinėjimų užrašus ji saugojo, kai ką pati perdavė muziejui.

Rašytojas, muziejininkas, buvęs V. Zaborskaitės studentas Alfas Pakėnas pasakoja: Kai sugalvojau leisti Žaliakalnio kultūros almanachą „Fontanas“, paprašiau profesorės, kad parašytų trumpą esė apie Maironį – ką ji dabar apie mūsų didįjį poetą mąstanti, praėjus daugeliui metų po jos garsiosios monografijos „Maironis“. Profesorė, padvejojusi, ar tai tikrai būtina, sutiko ir parašė įdomią, trumpą esė „Maironis kintančiame laike“ – tarsi eilėraštį proza apie Maironį. Taip ji pati apibūdino.

Jūsų dėmesiui – muziejuje saugomo minėto rankraščio tekstas:

Maironis matomas iš vis didėjančios laiko distancijos. Jo vaizdas tampa vis reljefiškesnis: ryškios pagrindinės linijos, ištirpdančios neesmines detales, skaidrios proporcijos, gerai įžvelgiami santykiai tarp visumos ir atskirtybių – kas yra pagrindinės kūrybos temos, o kas papildantys, praturtinantys smulkesni motyvai.

Kartu tas vaizdas nėra statiškas ir nekintantis. Besikeičiantis laikas iškelia ir suaktualina tai vienus, tai kitus jo poezijos atžvilgius: buvo laikai, kai svarbiausios buvo Maironio Tėvynės meilės dainos, buvo – kai satyros, buvo, kai labiausiai traukė gamtos ir meilės lyrika. Prieš keliolika metų Maironio posmais skambėjo visa Lietuva, o paskui jis tarsi pavargo ir nutilo. Bet taip ir turėjo būti. Klasikinės vertybės – o Maironio kūryba tokia ir yra – turi ypatybę ramiai slūgsoti kultūros pamatuose ir naujai atgimti kaskart kitais pavidalais. Dabar atėjo laikas, kai Maironis atgyja ir gyvena daugelio jį mylinčiųjų sąmonėje ir širdyje – labai asmeniškai ir individualiai, pasirenkant sau brangiausius, reikšmingiausius ir gražiausius eilėraščius, sudarant tarsi asmenines mažytes antologijas, kartkartėmis vieną tekstą pakeičiant kitu, praturtinant rinkinį kokia nauja, anksčiau kažkodėl nepastebėta grožybe.

Ką aš pati sudėčiau į tokią asmeninę antologiją? Visų pirma – „Ant Drūkšės ežero“, vieną gražiausių meilės eilėraščių visoje lietuvių poezijoje. Dar – meilės elegiją „Sudieu“ („Ir vėlei tavo liūdno veido neberegėsiu aš ilgai“). Beveik visą gamtinę lyriką – „Nuo Birutės kalno“, „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, o ypač – „Užmigo žemė“. Labai gražus man eilėraštis „Tėvynės dainos“ – skaidrus ir paprastas iki naivumo, geometriškai taisyklingas, o vis dėlto persmelktas tikro jausmo. Ir pagaliau – trapus ir muzikalus sonetas „Troškimai“.

O šalia to gražiausios Juozo Naujalio ir Česlovo Sasnausko dainos Maironio žodžiais: „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“. Tai ramus ir gilus patikinimas, kad Maironis yra tavo kultūrinės sąmonės viena iš pagrindinių atramų, visų mūsų tautinės tapatybės neatskiriama dalis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas, dar kartą perskaitęs Maironio lyriką ir poemas, sako supratęs, „kad negalima Maironio skaityti nuogomis akimis, kad jį reikia skaityti kaip kažką šventa ir neliečiama, priimti kaip komuniją; kad atskirdamas jo eilėraščių tekstus nuo giliai į mūsų dvasią įdainuotų melodijų, aš juos lyg ir nurengčiau ir nebeturėčiau teisės į juos žiūrėti nuogus…“ („Dienoraščio fragmentai“, 1938–1975, p. 401).

Manau, kad A. Nyka-Niliūnas teisus.

Išlikę studijos apie Maironį apmatai ir planai bei ypatingo muziejininkų dėmesio sulaukęs 190 lapų tyrinėjimo rankraštis – V. Zaborskaitės kandidatinės disertacijos darbas Maironio „Jaunoji Lietuva“ su K. Korsako pastabomis. Būsimoji mokslininkė į aspirantūrą įstojo 1947 m., tikėdamasi parašyti darbą ir apginti humanitarinių mokslų kandidato laipsnį. 1951 m. aspirantūrą baigė, tačiau disertacijos apie Maironio poemą Jaunoji Lietuva apginti negalėjo dėl sudėtingos politinės situacijos šeštojo dešimtmečio pradžioje. V. Zaborskaitė prisimena: mane pasikvietęs Korsakas pasakė, jog politinė situacija esanti tokia, kad apie gynimą nesą ko galvoti, nes tokios temos niekas nesiimsiąs oponuoti. Jis nepasakė, kad ir jis, kaipo vadovas, nematąs galimybės viešumoj pasirodyti. Likti institute jis man nepasiūlė, matyt, galvodamas, kad iš tokios darbuotojos būsią daugiau bėdos negu naudos. <...> Taip ir baigėsi mano aspirantūra, neatvėrusi jokių akademinės karjeros perspektyvų <...> (Plačiau apie tai skaityti muziejaus Įdomaus eksponato skiltyje >> ).

Atvirai apie to meto savijautą, apie orią laikyseną ir susikurtas gyvenimo nuostatas ji pasakoja savo dienoraščiuose ir atsiminimuose.

V. Zaborskaitės rinkinys itin turtingas knygomis: tiek jos pačios parengtomis, tiek išleistomis po mokslininkės mirties. Disertacijos pagrindu 1957 m. išleistoje studijoje Realizmo klausimai 1905–1917 m. lietuvių literatūros kritikoje konstatuojamas negausus realizmo tendencijų paplitimas 20 a. amžiaus pradžios lietuvių literatūroje ir kritikoje. Poezijos interpretacijų knyga Eilėraščio menas, išėjusi net keliais leidimais, pateikia originalios eilėraščio analizės pavyzdžių. Reikšmingiausias jos veikalas Maironis, išleistas 1968 m.,buvo itin paklausus ir greitai išgraibstytas iš knygynų. 1969 m. tyrinėjimas buvo pristatytas humanitarinių mokslų daktaro disertacijai apginti ir buvo puikiai įvertintas. Knygoje atkurta poeto kultūrinė ir istorinė aplinka, išryškinta kūrybos humanistinės ir estetinės vertybės, esminiai lyrikos bruožai, aptarta jos įtaka lietuvių poezijos raidai. 1987 m. išėjo antroji populiarios knygos laida.

Sunkiuoju savo gyvenimo etapu, ieškodama galimybės pragyventi, V. Zaborskaitė parašė mokslo populiarinamąją knygą Šimtas literatūros mįslių, išleistą 1966  ir 1983 m. 1982 m. išėjo vadovėlis aukštosioms mokykloms Literatūros mokslo įvadas, o 2000 m. – vadovėlis vidurinėms mokykloms Trumpa lietuvių literatūros istorija.

Vienas sudėtingiausių profesorės darbų – J. Lebedžio mokslinės studijos metmenų knygos Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, išleidimas 1976 m. Draugystė su filologu, mokslininku, senosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju J. Lebedžiu tęsėsi gerą dešimtmetį, mokslininkus siejo ne tik profesiniai reikalai, bet ir artimos pažiūros. 1969 m. vasarą J. Lebedys staiga mirė. V. Zaborskaitė sunkiai išgyveno artimiausio draugo praradimą: Mirus Lebedžiui, pasižadėjau sau, kad užbaigsiu jo nutrūkusį darbą – studiją „Lietuvių kalba viešajame gyvenime XVII-XVIII amžiuje“. Aišku, neturėjau mintyje parašyti ją – tai būtų buvę neįmanoma. Bet tikėjausi kaip nors pateikti viešumai ir surišti su jo vardu studijai jau surinktą medžiagą.

Knygoje Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI–XVIII a. mokyklinis teatras tyrinėjo senojo Lietuvos teatro ypatumus, sudarė verstinę estetikos ir literatūros teorijos antologiją Poetika ir literatūros estetika, lietuvių literatūros skaitinių vidurinėms mokykloms.

Literatūros tyrinėtojai didelis rūpestis ir džiaugsmas buvo rengti profesoriaus V.  Mykolaičio-Putino Raštų 8–9 tomus. Kritikos straipsnių, recenzijų, interviu, atsiminimų, Sąjūdžio metų publicistikos paskelbė rinkinyje Tarp praeities ir dabarties (2002).

Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė V. Daujotytė yra pažymėjusi, jog Vanda Zaborskaitė nugyveno gyvenimą, vertą paaiškinimo. Išties, toks sudėtingas, sunkus, baimių ir ligų kupinas gyvenimas, tuo pačiu suteikė V. Zaborskaitei ir dosnių dovanų. Išsamiausiai mokslininkės gyvenimo peripetijas atskleidžia jos pačios prisiminimai, dienoraščio puslapiai. Ilgai abejojusi, gyvenimo pabaigoje akademikė vis tik ryžosi išleisti knygą apie save Autobiografijos bandymas, kurią pati rengė, tačiau netikėtas gyvenimo baigties posūkis, planus sugriovė. Profesorė mirė 2010 m. gruodžio 4 d. Knyga 2012 m. vis tik buvo išleista, ją sudarė ir išleido įdukra V. Stonytė.

Ir vėliau, tvarkydama mylimos Mamos archyvą, ji parengė ir išleido dar kelias knygas, atvėrusias mums V. Zaborskaitės mintis, išgyvenimus, likimo ir Dievo skirtas dovanas. Knygos Tekančio laiko ženklai, Dienoraščiai, Ir aš ją pažinojau leidžia visapusiškai pažinti lituanistų mylimą dėstytoją, literatūros mokslininkę.  

Dienoraštyje skaitome ir intriguojantį 1996 m. birželio 15 d. įrašą apie neįvardintą, paslaptingą politinį veikėją, parvežusį V. Zaborskaitę iš Kauno nuosavu automobiliu, kur staiga užsimezgė kažkokios plonytės vos juntamos abipusės simpatijos gijos ir įspūdis, kokio jau labai seniai nebuvau išgyvenusi <...> Nė mažiausio noro kaip nors suartėti – Bet norėčiau jį bent kiek arčiau pažinti. Taip subtiliai atskleidžiami nauji, šilti jausmai Seimo nariui Aloyzui Sakalui, lydėję ją iki gyvenimo pabaigos. Po 2000 metų vėl trumpi įrašai apie įvairaus pobūdžio susitikimus, o 2001 m. gruodžio 7 d. pasakoja apie susitikimą su A. Sakalu Seime ir pastebi: Abiem turbūt buvo gera. Šis susitikimas paliko ilgas apmąstymų valandas. Vėliau – paslaptingi, nevieši susitikimai, apkabinimai. Įrašas 2002 m. liepos 9 d. – ... Tu padovanojai man galimybę Tave mylėti. Tų pačių metų gruodžio 31-ąją: Bet gal svarbiausias man – širdies stebuklas. Žmogus, kuris daugelį metų traukė dėmesį ir jausmus, dabar tapo artimas, švelnus bičiulis. Visos knygos saugomos V. Zaborskaitės rinkinyje.

V. Zaborskaitė laiškuose per daug neatvirauja, yra pakankamai santūri. Artimi, šilti santykiai veriasi laiškuose rašytojai, kolegei Julijai Švabaitei-Gylienei, gyvenusiai Čikagoje. Laiškuose ne tik padėka už dažnai siunčiamus vaistus, bet aptariama ir bičiulės kūryba, pasakojimai apie aktualiausius Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykius. 1993 m. rašo, jog mokyklose daug puikių vaikų, todėl yra viltis, kad Lietuvos ateitis bus šviesi. Suprasdama, kad mokytojų atlyginimai yra vargani, atvirai reiškia savo nuomonę ir nepritaria prasidėjusiam mokytojų streikui: Bet streikuoti? Palikti vaikus be priežiūros, mokinius be pamokų prieš abitūros egzaminus? Reikalauti absoliučiai nerealių atlyginimų? Ne, mokytojams visa tai nedaro garbės, labai nesiderina su Lietuvos mokyklos tradicijomis ir dorovinėmis nuostatomis – Lietuvai dabar labiausiai reikia stabilumo, ramybės nors keletui metų. Nesvarbu, ar kam naujoji valdžia patinka, ar ne, kitaip mes nugrimsim chaose.

V. Zaborskaitei mirus, jos įdukra Virgilija Stonytė mamos archyve rado vertingų su Maironiu susijusių archyvalijų. 2012 m. gruodžio mėnesį, praėjus beveik dvejiems metams po V. Zaborskaitės mirties, jas perdavė saugoti į Maironio lietuvių literatūros muziejų: Maironio vizitinę kortelę su paties klasiko užrašu, atviruką, devocionaliją – šventą paveikslėlį su pranešimu apie Maironio mirtį, Maironio laišką seseriai Marcelei ir tris sidabrinius šaukštelius su Maironio inicialais.

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė