Poeto Vacio Reimerio (1921-2017) archyvas, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kai kurias jo gyvenimo detales nušviečia gana aiškiai, kitos lieka kiek paslėptos. Tačiau vienos eksponatų rūšys papildo kitas, ir susipažinus su visu archyvu, galima susidaryti gana aiškų vaizdą apie įvairius rašytojo gyvenimo laikotarpius. Gaila, kad neturime jo vaikystės nuotraukų, anksčiausios – apie 1947 m. darytos portretinės, kur jaunasis Reimeris su rašikliu rankoje tebeatrodo panašus į moksleivį. Portretų turime iš įvairių amžiaus tarpsnių, tad juos sudėliojus chronologiškai galima stebėti, kaip rašytojas keitėsi. Beveik visur V. Reimeris vilki oficialiai, pasipuošęs kostiumu ir kaklaraiščiu. Kadangi nuotraukos į muziejų patekusios gana seniai, buvus kitokiai rinkinių formavimo tvarkai, dalis jų yra vienodos, tik priimtos saugoti skirtingais laikotarpiais. Daugelio jų autorius – fotografas N. Kočnevas, su kuriuo V. Reimerį siejo artima pažintis. Vienoje nuotraukoje jis nufotografuotas besilankantis N. Kočnevo namuose Maskvoje.

Nemažai nuotraukų su žinomais ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rašytojais, valstybės veikėjais – iš Kremliaus, Pamyro kalnų, Baku, taip pat kelionių po Lietuvą. Keletas jau vyresnio amžiaus rašytojo fotografijų daryta mūsų muziejuje renginių metu, taip pat poetas įamžintas padaliniuose – šalia S. Nėries ir B. Bučo namo-muziejaus esančiame Lakštingalų slėnyje, kur 1977 m. jam buvo užkabintas Poezijos pavasario laureato vainikas bei Vaikų literatūros muziejuje. Šeimyninė nuotrauka saugoma tik viena, neoriginali. Joje V. Reimeris apsuptas anūkų. Pluoštelis nuotraukų, kurių autorius – R. Rakauskas, darytos lankantis gimtuosiuose Kuršėnuose.

Muziejus džiaugiasi turėdamas turbūt visas autoriaus knygas, kurių derlius tikrai gausus – tiek skirtas vaikams, tiek suaugusiesiems, nuo pačios pirmosios „Tėvų žemei“ (1945). Dokumentai, daugiausiai rusų kalba, plačiausiai nušviečia sunkų karo laikotarpį. Saugomas išrašas iš Pirmosios Maskvos karo ligoninės apie V. Reimerio gydymą, patvirtinimas V. Reimerį esant laikraščio „Tėvynė šaukia“ korespondentu, taip pat atskira pažyma, leidžianti šio laikraščio darbuotojui lankytis visuose karinių dalinių užsiėmimuose, A. Sniečkaus pasirašyta komandiruotės pažyma, ir kt. Vienintelis dokumentas lietuvių kalba – pažymėjimas, kad V. Reimeris yra laikraščio „Tarybų Lietuva“ korespondentas, turi fotoaparatą, ir prašoma parduoti jam fotografinės medžiagos „kiek yra leista foto mėgėjui“. Šį laikotarpį papildo piešinys – juk rašytojas nuo vaikystės buvo ir neprastas dailininkas. Portrete pavaizduotas nežinomas Chajatauskas su kariška pilote, galbūt vienas iš tarnybos draugų. Vėliausiai datuojamas dokumentas – 1960 m. sutartis dėl V. Reimerio eilėraščių vertimo į rusų kalbą.

Išlikusių ir į muziejų patekusių laiškų nėra daug – vienas rašytas mašinėle kaip „Literatūros ir meno“ redaktoriaus rusų kalba dėl K. Donelaičio „Metų“ vertimo, kitas – ranka, taip pat rusų kalba, skirtas armėnų rašytojui ir vertėjui F. Bachčinjanui. V. Reimerio gautieji – nuo „Tarybų Lietuvos“ redakcijos, dar pirmosios okupacijos metu 1941 m. iš Kauno, kur nurodomos temos, kokiomis rašyti korespondentams. Norintiems V. Reimerį tyrinėti išsamiau, tektų panagrinėti ne tik jo, ber ir kitų rašytojų archyvus, nes dalis V. Reimerio rašytų ar jam skirtų laiškų mus pasiekė kartu su kitų rašytojų medžiaga ir atsidūrė jų rinkiniuose.

V. Reimerio fonde saugomos ir iliustracijos jo sukurtai vaikiškai knygelei „Šimtas dėdžių“, kurių autorė – dailininkė T. Balčiūnaitė. Iš meno kūrinių – dailininkės D. Rudokaitės ant A4 formato lapo tapytas V. Reimerio portretas.

Nemenka krūvelė – kūrybinių rankraščių. Tai eilėraščiai iš įvairių laikotarpių – nuo 1943 m. parašyto „Partizano“ iki ne vieno, datuoto 2000 m. Yra draminio veikalo „Dionisijus“ juodraštis. Poeto raštas aiškus, lengvai įskaitomas. Mažiau eilėraščių, spausdintų mašinėle, jų tekstas kai kur taisytas autoriaus ranka. Saugoma ne tik originali kūryba, bet ir vertimai: N. Staršinovo eilėraštis „Velnių muziejus“, K. Tabajevo „Meilė“ ir kt.

V. Reimeris ne tik vertė, bet ir jo paties kūryba buvo verčiama, ne tik rusų, bet ir į kitas kalbas. To įrodymas – G. Michellini vertimas į italų kalbą bei keletas mašinraščio lapų, kur poetas trumpai pristatomas itališkai.

Žinomas poetas V. Reimeris dalyvavo ne viename renginyje, taip pat vykdavo ir jo kūrybos vakarai. Vieno iš tokių kūrybos vakarų, vykusių 1981 m., kvietimą, skirtą V. Sirijos Girai su žmona, saugome tarp spaudinių.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė