Stanislovas Dagilis (1843–1915) – poetas, „Aušros“ bendradarbis, vertėjas, pedagogas. Negausiame poeto archyve saugoma knygos „Lietuviškas šiupinys“ pirmieji leidimai, keletas nuotraukų, laiškas, rašytas giminaitei Zonei Karosaitei iš Biržų į Peterburgą (1909 m. kovo 2 d.). Laiške dėkoja už kvietimą į vestuves, tačiau dar nežinąs, ar atvyks. Rašysena daili, tvarkinga. Laiškas su poeto autografu. Z. Karosaitė buvo našlaitė nuo vienuolikos metų, dėdė S. Dagilis ją visąlaik globojo. Dukterėčios vestuvėse jis taip pat dalyvavo, – tą liudija išlikusi nuotrauka.
S. Dagilis mokėsi Biržų pradžios mokykloje, Kėdainių ir Slucko gimnazijose. 1869–1873 m. studijavo filologiją Peterburgo universitete. Nuo 1873 m. iki 1894 m. dėstė senąsias klasikines kalbas Sumų gimnazijoje, Charkovo gubernijoje (Ukraina). Šiuos laikus mena išlikusi įspūdinga nuotrauka, kurioje poetą matome, kaip spėjama, su kolegomis mokytojais. Mokytojaudamas rašė eiles, straipsnius į spaudą, išvertė Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, taip pat vertė M. Lermontovo, A. Puškino, L. Kondratovičiaus ir kitų rusų bei lenkų rašytojų kūrybą. Ant „Lietuviško šiupinio“ viršelio (Vilnius, M. Kuktos spaustuvė, 1910 m.) S. Dagilis atspausdino savo ketureilį: „Nameliai mano brangūs! / Man visur patogu, / Bet niekur nėr tiek laimės, / Kiek po jūsų stogu.“ Šioje knygoje spausdinamas ir S. Dagilio verstas „Konradas Valenrodas“. S. Dagilis save vadino „mažu paukšteliu dagiliu“, negalinčiu savo balsu lygintis su lakštingala, svetimų giesmininkų giesmes atkartodamas, jis tenorėjęs naudos savo tautiečiams.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė